ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Rašytojas Rimantas P. Vanagas – „Sielių“ serijos knygų kūrėjas - (2015 11 03)

Rimantas P. Vanagas
Rimantas P. Vanagas
Berezauskienė Audronė
Berezauskienė Audronė

Anykščiuose gyvenantis rašytojas Rimantas P. Vanagas nuo 2002 metų rašo ir leidžia savo paties sumanytą, analogo šalyje neturinčią dokumentinės prozos knygų seriją – literatūrinę gimtojo Anykščių krašto žmonių likimų ir dramatiškų įvykių rekonstrukciją „Sieliai“. Jis rašo knygas savo paties sukurtu žanru, kokiu Lietuvoje daugiau niekas nerašo – vienoje knygoje esama ir beletristikos, ir esė, ir poezijos, ir  nuogos dokumentikos – todėl daugeliui kritikų keblu kvalifikuočiau įvertinti jo tekstų meninę ir išliekamąją vertę bei originalumą. Tačiau nelaukdami kritikų vertinimų, skaitytojai džiaugiasi kiekviena naujai pasirodžiusia rašytojo R. P. Vanago knyga ir skaito su dideliu susidomėjimu.

Pirmoji minėtos serijos knyga „Iš vieversių gyvenimo“ pasiekė skaitytojus 2002 m., po poros metų – „Žmonės mylėjo žmones“, 2005 m. – „Malūnininkas ir mėnuo“, 2007 m. – „Žali žydų plaukai“ ir  2011 m. – „Peslių akademija“. Priminsime, kad šių knygų autoriui buvo paskirtos Z. Gėlės, Vaižganto, T. Mikeliūnaitės, J. Marcinkevičiaus, Kultūros ministerijos bei svariausioji – Antano Baranausko – premija.

Šiais metais rašytojas išleido dar vieną „Sielių “ serijos knygą – „Akivaras: Pašventupių kronikos: nuojautos ir balsai iš anapus“. Ši, šeštoji, „Sielių“ serijos knyga chronologiškai pratęsia „Peslių akademiją“. Beveik 400 puslapių leidinyje 70 unikalių, autentiškų nuotraukų iš aprašytų žmonių asmeninių archyvų, dokumentų citatos apipintos autoriaus vaizdiniais, paties kūrėjo asmeniniais prisiminimais iš vaikystės. Žvilgsnis į praeitį iš šiandien, iš vidaus ir iš šalies...Tarsi gyvas anų laikų alsavimas.

Tarptautinių žodžių žodyne žodis „akivaras“ paaiškintas kaip „neužžėlusi pelkės, liūno vieta, neužšalusi ežero vieta“. Apie kokią gi vietą kalba rašytojas R. P. Vanagas naujojoje savo knygoje? Ogi apie tokią, kuri nenugrimzdusi užmarštin, kuri kaip neužšąlantis ežero vanduo  – gyva autoriaus ir jo pažįstamų bei artimųjų prisiminimuose... Tai gimtasis rašytojo R. P. Vanago kaimas, jo „praeities trupiniai nuo skurdaus pokario stalo“ (168 p.).

Pačiam autoriui akivaras – metafora: tamsus, klastingas pokario liūnas, į kurį nugrimzdo daugybė jo gimtojo kaimo bei apylinkės žmonių likimų. „Pokario liūnas – liūdna, kruvina kasdienybė, tiksliau jos nuotrupos, aimanos, atodūsiai. Ir kai įninki tas nuotrupas medžioti, o sumedžiojęs lyginti, dėlioti į vientisą mozaiką, nejučia pasijunti pats iki ausų ir dar giliau įsimurkdęs į liūną. Į mįslingą Bermudų trikampį, kuriame faktai neretai sumišę su išsigalvojimais, tėvynės meilė – su beprasmybe, žmoniškumas – su protu nepaaiškinamu žiaurumu. Garantija tik viena: kurios istorijos besiimtum, tavęs laukia paradoksai ir vis kitokie kančios variantai“ – taip apie atskleistus akivarus rašo knygos autorius.

Pasak R. P. Vanago, žmonės jau subrendo naujam požiūriui apie pokarį, tai buvo akivaizdu klausantis dešimčių senolių prisiminimų bei vertinimų. Iki šiol pokaris dažniausiai buvo vaizduojamas siaurai politizuotai, dviem spalvomis: juoda ir balta – vieni priešai, kiti savi. Anykštėnas rašytojas šiuokart parodo pokarį ir kitomis – žmonių, nedalyvavusių ginkluotoje kovoje, bet nukentėjusių nuo jos – akimis. Per savo paties bei kaimynų Janulių, Semėnų, Vernickų, Samackų ir kitų šeimas, jų išgyvenimus atsiskleidžia žiauri pokario sumaištis, marmalynė, kurioje ne visada lengva atskirti gerą žmogų nuo blogo, patriotą, aukojantį gyvybę už tėvynės laisvę, nuo plėšiko.

„Akivaras“ – drąsi ir atvira knyga, dėl to gal ne visiems bus maloni. Joje skaitytojai ras nemažai Anykščių krašto vietovių ir pavardžių, ligi šiol atmintyje teberusenančių įvykių. Nors istorijos geografiškai daugiau susijusios su autoriaus gimtaisiais pašventupiais, istoriniu, moraliniu požiūriu jos turėtų sudominti ir kitus šalies skaitytojus, kuriems svarbi bendra mūsų visų praeitis. Savo knygos veikėjus autorius taip pristato: „Jie nebuvo ypatingi pasišventėliai, kariai, herojai – tik beginkliai kaimo žmonės, įmurkdyti į kruviną pokario liūną. Laviruodami tarp savų ir svetimų, dienos ir nakties šešėlių, jie kariavo savo tylų, alinantį, mirtinai pavojingą karą su baime, laukimu, nežinia. Taip tikėjosi išsaugoti savo šeimas, vaikus – ir galbūt Lietuvos ateitį“.

test

Dalindamasis kūrybos proceso eiga, bendravimo su knygų herojais akimirkomis, rašytojas sako:
Įdomiausi, žinoma, senieji respondentai, arba kaip aš juos vadinu, – „mano mažieji didieji anykštėnai“. Kartais išklausai visą gyvenimą, kad pagautum tik vieną sakinį, porą žodžių, kurių tau stigo. Kartais bėgi, slapstaisi nuo įkyruolių ir tuščiagarbių. Kartais perki šnapso, kad mažakalbis pražiotų burną. Įrodinėji, kam visa to reikia, ramini, kad nesi nei prokuroras, nei teisėjas, tik – smalsus žmogus. Virpėdamas iš susijaudinimo rodai šimtamečiui seną fotografiją: gal staiga ims ir nukris jam voratinklis nuo akių ir atminties, atpažins tavo ieškomą asmenį? Sunkiausia, nemaloniausia – kai tavo „šnekorius“ gudrauja, nutyli teisybę, pripasakoja nebūtų dalykų – o paskui čiumpa tau už gerklės... Bet čia ir jis pats užkimba ant meškerės – nes tau staiga gimsta naujas siužetas“.

Profesionaliai įvaldęs įvairius literatūros žanrus – poeziją, prozą, publicistiką – rašytojas savo knygoje dėlioja atvirą pokario išgyvenimų mozaiką, kurios centre beginklis žmogus, apsišarvavęs tik ištverme, kantrybe ir meile.

„Vokiečių sudegintame kaime vaikas valgė pelenus... Šitoj metaforoj būtų dalis tiesos – pesliečiai dar ilgokai kūreno kaimynų trobų nuodėgulius. Bet mano galvoj ne metaforos, o mįslė: kodėl, ir įžengęs septinton dešimtin, aš kartkartėm sapnuoju gaisrą? (349 p.) <...>Gal gaisras – mano šeimos ...relikvija? (350 p.)
<...> Ir štai sėdžiu prie židinio, kūrenu žalėsių  ir dūmų prisigėrusias malkas, žarstau pelenus, Janulių pirtytės, mūsų gryčytės, sudegusio Peslių kaimo, mūsų šeimos gyvenimo, savo vaikystės... (352 p.) <...>„Stumdau žarstekliu žarijas ir jaučiuos lyg senas daktaras, maišantis vaistus nuo užmaršties, lyg indėnų burtininkas, besistengiantis prikelti, o gal tik nuraminti protėvių dvasias. Kam reikia tos mikstūros? Kad liktų supratimas, kokie nelaimėliai buvo mūsų pirmtakai – ir kokie laimingi esame mes, nors dažnai to nesuprantam? Kad – išsikalbėjus, išsiguodus, priėjus viešos išpažinties – palengvėtų man pačiam?“ (357 p.)


Taigi, nelengvai gimsta rašytojo „Sielių“ serijos knygos, bet jos virpina skaitytojų širdis, prasiskverbia iki sielos gelmių. Jaudina tragiškas narsaus partizano Albino Griškos likimas, sukrečia daugelio žmonių prakeikto Vaivadiškių gyventojo Petro Semėno žiaurumas. Dramatiškam kino scenarijui tiktų nepaprasta Jono Simaškos meilės istorija. Skaitydamas negali likti abejingas tam, apie ką autorius rašo. Per visą knygą lyg adata perdygsniuota pagrindinė mintis: doras žmogus bet kuriomis sąlygomis, net pačiomis baisiausiomis, sugeba atskirti gėrį nuo blogio, jokia ideologija, netgi gražiausiais žodžiais dangstoma, negali pateisinti nusikaltimų žmoniškumui.

Svarbiausieji gyvenimo ir veiklos faktai

Rašytojas R. P. Vanagas gimė 1948 m. spalio 10 d. Peslių kaime, netoli Anykščių. 1955-1966 m. mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje (Dabar – gimnazija), 1966-1971 m. studijavo Vilniaus universitete, įgijo filologo išsilavinimą, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. 1970-1976 m. R. Vanagas buvo „Jaunimo gretų“ žurnalo redakcijos skyriaus vyr. redaktorius, 1976-1981 m. – „Moksleivio“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 1981-1988 m. – šio žurnalo vyriausiasis redaktorius.

Prisimindamas darbą redakcijoje R. Vanagas sako: „Dvylika metų „Moksleivio“ redakcijoje – šviesiausias mano gyvenimo laikotarpis. Koks buvo „Moksleivis“, gal kada nors parašys spaudos tyrinėtojai. Vis dėlto negaliu ištverti nepriminęs (ko žmogus nepadarai dėl teisybės!), jog mūsiškis žurnaliukas ankstesniojo redaktoriaus Algimanto Zurbos dėka tapo pirmuoju leidiniu, leidžiančiu diskutuoti, – tai buvo nauja, drąsu, pažangu! Prakalbom apie mokinį ne kaip apie mokytojo pavaldinį, o kaip apie asmenybę – Švietimo ministerijos akimis, tai buvo įžūlu! Šiaip ne taip nusikratėme švietimiečių apynasrio“.

1989-1997 m. R. Vanagas buvo leidinių „Laikas ir įvykiai“, „Vilniaus tribūna“, „Lietuvos Jeruzalė“, „Anykšta“ darbuotojas. 1997-2004 m. gyvendamas Anykščiuose jis buvo laisvas kūrybinis darbuotojas. Sugrįžimą iš Lietuvos sostinės į gimtuosius Anykščius rašytojas vertino kaip likimo jam mestą iššūkį: „Vilniuje trisdešimt metų vaikščiojau su tėvų namo raktu kišenėje, tačiau grįžti vis nesiryžau. Ir štai šeimos reikalai taip susijaukė, kad, nori nenori, teko „pasukti ienas“ namolio. Šiandien manau: kartais  žmogui reikia, kad jį kas stumteltų…<...>.
Taigi: gyvenu ant to paties kranto, ant kurio ir gimiau. Kasdien vaikščioti gatve, kuria lakstei basas, žiūrėti į medžius, po kuriuos karstydavais, į vandenį, kuris vaikystėj buvo mieliausias, paslaptingiausias žaislas ir džiaugsmas, kalbėtis su žmonėmis, pažįstamais daugiau nei pusę amžiaus – ar tai menka, smulku?


Ir su nepaprastu pasididžiavimu jis kalba apie miestą, kuriame gyvena: „<...> Anykščiai – ne statinė ir ne požemis, kad be šviesos tūnotume! Atvirkščiai, čia viskas aiškiau nei didmiesty: partijyčių žaidimai, atsakomybės nebijančių lyderių, specialistų, jaunų, ambicingų pajėgų stygius, spaudos intrigėlės. Bet pilietinio uždarumo – jokio: anykštėnai draugauja su norvegais, čekais, latviais, važinėja vieni pas kitus. Mūsų vaikai, kaip vilniečių ar kauniečių, studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, kitur. Gi mūsiškis muziejus – ne šiaip provincijos muziejėlis, o galingas kompleksas, aprėpiantis Klėtelę, Siauruką, Arklio muziejų, Koplyčią, Sakralinio meno centrą ir dar visą objektų puokštę, – nedaug trūksta, kad visas miestas taptų muziejum!

2004-2007 m. R. Vanagas buvo Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojas, nuo 2007 m. – Anykščių kultūros centro projektų vadovas, Pasaulio anykštėnų bendrijos atsakingasis sekretorius. R. Vanagas yra Pasaulio anykštėnų bendrijos valdybos (nuo 2004 m.) ir Anykščių kolegijos (nuo 2005 m.) narys. Jis taip pat Anykščių Jono Biliūno gimnazijos Garbės galerijos narys (nuo 2005 m.). Nuo 2008 m. R. Vanagas rūpinasi mėnraščio „Pasaulio anykštėnas“ leidyba, yra jo redaktorius, pagrindinis autorius bei platintojas.

test

Rašytojo knygos ir kiti leidiniai

Pirmoji Anykščių krašto kūrėjo knyga  „Autobiografijos pradžia“ pasirodė 1978 m. Knyga iš karto buvo pastebėta ir 1979 m. įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią metų debiutą. 1982 m. autorius išleido poezijos knygą rusų kalba  „Motinos laiškas“ („Материнское писмo“), pelniusią sąjunginę M.Gorkio premiją. 1983 m. pasirodo eilėraščių knyga „Šita žemė“, 1984 m. – kelionių apybraižų rinkinys „Kelių vardai“. Po trejų metų pertraukos – 1987 m. – išėjo dar dvi knygos: apybraižos „Karas mūsų nepamiršo“, už kurią įteikta autoriui Žurnalistų sąjungos premija ir apysaka vaikams „Penketas šauktukų“, tapusi paauglių skaitomiausia metų knyga. 1992 m. jaunuosius skaitytojus pasiekė apsakymų knygelė „Senelės šalis: nepramanytos istorijos“.

1993 m. R. Vanagas parašė ir išleido biografinę apybraižą apie garsųjį Lietuvos autolenktynininką Stasį Brundzą „Po ralio žvaigžde“. 1995 m. – esė apie anykštėnų lietuvių ir žydų santykius „Nenusigręžk nuo savęs: gyvieji tiltai“. Tai pirmoji lietuvių autoriaus knyga skaudžia holokausto tema. 1996 m. tęsdamas biografinių apybraižų seriją, rašytojas parašė ir išleido knygą apie boksininką Vitalijų Karpačiauską „Gongo dūžiai“. Tais pačiais metais autorius pradžiugino mažuosius skaitytojus poema „Pasaka apie šapalą, sakalą ir mažytę mergaitę", išleido eilėraščių rinktinę „Triskart lietus“ ir dokumentinę apybraižų knygą apie lietuvius mokslininkus „Lazerių šešėly“. 1998 m. pasirodė rašytojo apybraižų knyga „Ex Oriente lux: Lietuvos rerichiečiai“.

Kaip jau minėjome straipsnio pradžioje, 2002 m. rašytojas R. Vanagas pradėjo leisti dokumentinės prozos, biografinių apybraižų knygų seriją „Sieliai“. Už pirmąją šios serijos knygą „Iš vieversių gyvenimo: mano mažieji didieji anykštėnai“ autoriui įteiktos net dvi premijos: 2002 m. Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija ir 2003 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų skiriama Vaižganto  premija.  2003 m. rašytojas išleido net tris knygas: eilėraščių knygą vaikams „Gimtinė mano – iš Dangaus!: margalapės, miglaveidės anykštėnų pasakaitės“, dokumentinę apysaką „Mylėti ir nemylėti“ ir eilėraščių knygą „Du skeletai greta“. Knyga „Gimtinė mano – iš Dangaus“ iliustruota šviesaus atminimo anykštėnų fotografo Kazimiero Strolios nuotraukomis ir tautodailininko Stanislovo Petraškos paveikslais (tapyba akmeniu).

Perskaitęs R. Vanago knygą „ Du skeletai greta“, kolega rašytojas, poetas Vygandas Račkaitis Anykščių rajono laikraštyje „Anykšta“ 2003 m. gruodžio 6 d. straipsnyje „Rašytojo Rimanto Vanago kūryba atveria dieviškąjį pradą“ rašė: „Visuose į rinkinį „Du skeletai greta“ tilpusiuose eilėraščiuose gausu spalvingų vaizdų, netikėtų metaforų, paralelizmų, daug būsenų, paženklintų vidine energija, sielos atbalsiu. Puikiai įvaldęs eilėdaros instrumentuotę ir tai įrodęs anksčiau rašytais eilėraščiais, šįkart poetas nelinkęs varžyti save rimais, jambais, chorėjais, dažnai įvaizdina mintį ir jausmą baltosiomis eilėmis arba verlibru.
Mokančiam pasverti žodį, žinančiam jo spalvą ir skambesį, jau aštuonioliktos knygos autoriui tokiai meninei išraiškai ir savęs atverčiai pakanka gyvenimiškos išminties ir literatūrinio darbo patirties.
<...> Tegu dar ilgai ilgai tęsiasi toji eilėmis rašoma poeto autobiografija, tegu vis pilnėja kūrybos aruodai
“.

2004 m. rašytojas skaitytojus pradžiugino apsakymų ir novelių knyga „Atminties variantai“ ir antrąja „Sielių“ serijos knyga „Žmonės mylėjo žmones: mano mažieji didieji anykštėnai“. Vertindamas R. Vanago kūrinius prozininkas Petras Venclovas žurnale „Nemunas“ išspausdintame straipsnyje „Su Anykščių ženklu“ įžvelgė didžiulį kūrėjo ryšį su gimtine ir jos žmonėmis: „Beveik kiekviename ,,Atminties variantų“ apsakyme arba novelėje autorius prisimena gimtąsias vietas, vaikystę, motiną, kadaise ten sutiktus žmones. Paradoksalus dalykas: R. Vanagas yra apkeliavęs beveik visus žemynus, tačiau niekur negali gyventi, tik gimtinėje. Vieną šio paradokso motyvų rašytojas galbūt nurodo novelėje ,,Svetimšalis“: ,,Bet ką gi žmogus padarysi, jei vis skaudžiau jauti savo laiką – ir vis labiau dėl to nerimauji?

Analizuodamas R. Vanago knygą  „Žmonės mylėjo žmones“ P. Venclovas anykštėną rašytoją pavadino „baltuoju metraštininku“, kuris  su meile ir didžiule atida pasakoja apie Anykščių praeitį ir šio krašto žmonių gyvenimų istorijas, myli savo kraštą ir negali nuo jo atsiriboti.

2005 m. pasirodė ir trečioji Sielių serijos dokumentinės prozos knyga „Malūnininkas ir mėnuo: faktai ir vaizdai, pasakojimai ir pasakos: mano mažieji didieji anykštėnai“. Tai knyga apie nepaprastus savamokslio malūnininko iš Anykščių Jono Karvelio ir jo žmonos, prieš Antrąjį pasaulinį karą Europoje garsios dainininkės Onos Zabielaitės-Karvelienės (Annos Zabello), jų giminių, kaimynų likimus. Knygoje gausu R. Vanago naujai surastų intriguojančių faktų iš rašytojų klasikų Antano Vienuolio-Žukausko, Bronės Buivydaitės bei daugelio kitų prieškario anykštėnų kasdienybės. Tais pačiais – 2005  metais išleista ir nuotykių apysaka vaikams „Mergaitė ant žirgo“ bei linksmų pasakojimų rinkinys „Vyriški ir žvėriški nutikimai: medžiotojų poringės“. 2006 m. autorius vėl – prozos knyga  „Pabėgėlė: Amerikos lietuvės gyvenimo romanas“, palydėta iškalbingų prof. Antano Tylos žodžių: „Rašytojas Rimantas Vanagas – kantrus ir patyręs savo kūrinių herojų bendrakeleivis. Jis sugeba paversti istorijos ir asmens gyvenimo sankirtos pažinimo duris“.

2007 m. – išleistas smagus šiandienės tautosakos bei paties autoriaus prisiminimų rinkinys „Niurksi plūdė ir širdis: žvejų nutikimai“. Dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistė Gailutė Kudirkienė 2007 m. gegužės 23 d. straipsnyje „Į humoristų luomą – su meškere“ apie R. Vanago kūrybą rašė: „Ilgus metus vyras rašė rimtas knygas bei straipsnius. Kai lentynoje išsirikiavo keliolika solidžių leidinių, R.Vanagas akis nukreipė į šiuo metu beveik nebepuoselėjamus lietuviško humoro dirvonus. Lietuviško humoro situacija yra tragiška. Dažniausiai visa, kas pateikiama kaip humoras, tėra nešvankios blevyzgos. <...>Lėkšti ir vulgarūs televizijos humoro laidų personažai taip įsipyko R.Vanagui, kad jis panūdo įrodyti, jog juokauti galima gerokai subtiliau.
<...>R.Vanagas rašytojo plunksną nutaikė į medžiotojus ir žvejus, nes šie, jo manymu, yra smagūs pokštautojai, šmaikščius, sodria kalba paporintus jų pasakojimus galima laikyti šiandienine tautosaka.
Anykštėnas įgyvendino savo sumanymą – išleido dvi linksmas 300 puslapių knygas: „Vyriški bei žvėriški nutikimai“ ir „Niurksi plūdė ir širdis“. Paties rašytojo santykiai su medžiokle ne kažin kokie, jis negalėtų jokio gyvūno kulka užmušti, tačiau su žvejyba, kaip ir su humoru, R.Vanagą sieja ypatingi saitai
“.

Taigi, ir rimtai, ir juokaudamas profesionalus rašytojas geba rašyti apie viską. 2007 m. rašytojas išleido ketvirtąją dokumentinės prozos „Sielių“ serijos knygą „Žali žydų plaukai: faktai ir eilės, juokas ir ašaros“ ir linksmų nutikimų rinkinį „Siauruko nuotykiai“. Pasirodžius knygai apie žydus, žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius straipsnyje, kuris buvo skelbtas 2007 m. rugpjūčio 10 d. „Lietuvos ryte“ ir vieninteliame Rytų Europoje jidiš kalba leidžiamame laikraštyje „Lietuvos Jeruzalė“, rašė:
<...>Rašytojo maniera analizuodamas lietuvių ir žydų santykių istoriją, iliustruodamas ją tikromis istorijomis, literatūros ir folkloro pavyzdžiais, R. Vanagas aptiko iki šiol Lietuvos kultūroje ir istorijoje žiojinčią spragą: žydų tautos kultūrinis palikimas tarsi išmetamas iš Lietuvos konteksto.
Žydai šimtmečius puoselėjo Vilnių kaip vieną iš savo kultūros pasaulinių centrų, vadino jį antrąja Jeruzale. Tačiau lietuviai šio fakto nei pripažįsta, nei laiko jį svarbiu, laikydamiesi kategoriškos nuostatos, kad Vilnius – tik lietuvių miestas.
"Kol mes kartu, lietuviai ir žydai, nepradėsime analizuoti, ką žydai davė Lietuvai ir ką Lietuva suteikė pasaulinei žydų kultūrai, tol šių tautų santykiai liks su abipuse skola ir nuoskaudomis", – sakė R. Vanagas.
„Gyvaisiais tiltais“ jis vadina žmones, kurie mėgina suartinti skirtingas tautas. Rašytojui apmaudu, kai tokių „tiltų“  jis kur kas daugiau sutinka tarp žydų, nei tarp lietuvių.<...>
"

Knyga buvo labai palankiai įvertinta Vilniaus žydų bendruomenės surengtame jos pristatyme, o Kauno žydų bendruomenė pateikė autoriaus kandidatūrą metų tolerancijos žmogaus nominacijai. Pats rašytojas sakė knygai apie žydus atidavęs daug jėgų, medžiagą įvairiomis kalbomis rinko net septyniolika metų, triskart savo iniciatyva lankėsi Izraelyje. „Į šitą knygą sudėjau visą savo protą ir širdį. Jei kam atrodys, kad ko nors čia trūksta, – vadinasi, aš daugiau ir neturiu“, – sakė rašytojas R. Vanagas, savo dokumentine proza atvėręs skaudžiausias tautų santykių temas.

2008 m. nenuilstantis rašytojas išleido publicistikos, publikuojamos kartu su rašytojo A. Vienuolio 1937 m. tekstais, knygą „Laiškai iš Paryžiaus“. Šią knygą palankiai įvertino literatūros kritikas Alfredas Guščius: „Retkarčiais labai pravartu iš knygų lentynos išsitraukti kokį nors... klasiką ir paskaityti jo laiškus, prisiminimus, dokumentus, pastabas. Tuomet jauti, kaip pats praturtėji, prapleti akiratį, geriau pažįsti „revizijai“ išsirinktąjį žodžio meistrą, o svarbiausia – įsitikini, kad istorinis laikas yra panašus į vandeningą upę, į kurią brenda, maudosi, gaivinasi vis naujos ir naujos žmonių kartos...
 
2009 m. pasirodė vėl dar viena R. Vanago dokumentinės prozos knygą „Uždegti spindulį: likimai ir paralelės“. Nors pasakojama lyg ir apie konkretų mokslininką bei lazerių mokslo Lietuvoje peripetijas, autorius sugeba šią temą sugretinti su į Vakarus emigravusio mokslininko dėdės likimu. Rezultatas – intriguojančios, meniškos, autentiška istorine medžiaga paremtos dviejų žmonių gyvenimų pamokos.

test

2010 m. R.Vanagas kartu su fotomenininku Jonu Danausku ir botaniku Sigučiu Obelevičiumi išleido gausiai iliustruotą leidinį  apie augalus „Broli žaliašaki...“.

2011 m. Anykščių miesto šventės metu rašytojas skaitytojams pristatė naują „Sielių“ serijos  knygą „Peslių akademija“. Knygoje autorius literatūriniam gyvenimui prikėlė savo gimtąjį, jau išnykusį Peslių kaimą. Muziejininkas ir žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius apie R. Vanago knygą rašė: „Dokumentinės publicistikos „sielius“, kaskart įvertinamus literatūros premijomis, laiko srove vieną po kito iš Anykščių plukdantis rašytojas 62 metų Rimantas Vanagas šįkart paleido pasroviui „Peslių akademiją“. Tai – penktoji jo sumanyto ir per dešimtmetį įpusėto ciklo knyga. Šįkart autorius kruopščiai dėlioja savo gimtojo kaimo, prigludusio prie Šventosios ties garsiuoju Anykščių šileliu, praeities mozaiką. Žinoma, jis ir vėl liko ištikimas nuo žurnalistinės praeities jį tebelydinčiai pasakojimo manierai. Gausias autentiškų tekstų citatas jis apvelka publicistiniu šiuolaikinės sampratos drabužiu, taip kurdamas realų, įtikinantį praeities vaizdą“.

2012 m. R. Vanagas parašė ir išleido knygą „Avižienio algoritmas ir kiti nutikimai: informatikos mokslų daktaras A. Avižienis“. Knygos anotacijoje rašoma: „Tai atvira ir drąsi žinomo publicistikos meistro knyga apie pasaulinio garso lietuvį, informatikos mokslų daktarą, Kalifornijos universiteto Los Andžele ir Vytauto Didžiojo universiteto prof. Algirdą Avižienį, kurio pavardė rašoma greta žymiausių XX amžiaus mokslininkų, o darbai panaudojami kosminiuose laivuose ir lėktuvuose, aukštai įvertinti NASA, tarptautinių kompiuterių mokslo organizacijų.
Spalvinga pagrindinio veikėjo giminės paletė, benamio paauglio kelias per karo griuvėsius, dramatiškos kūrybinės, šeimyninės, organizacinio darbo patirtys, gausūs, daugeliui dar nežinomi Č.Milošo sugrįžimo į Lietuvą, VDU atkūrimo bei kiti svarbūs mokslo, kultūros, istorijos faktai, unikalios fotonuotraukos turėtų pasitarnauti geriau suvokiant talento, asmenybės saviraiškos ir pripažinimo kainą, su lietuvybe bei dvasingumu susijusias šiandienos aktualijas
“.

Beveik 600 puslapių knyga buvo bemat „išgraibstyta“ ir kaip visos kitos rašytojo knygos, ji sulaukė palankaus skaitytojų vertinimo.

2013 m. Anykščių krašto kūrėjas išleido  dar dvi naujas knygas : „ONYX“ ir „ŠVENTOJI MANO DVYNĖ“. Ne tik malonu paimti knygas į rankas, nes jos labai gražiai išleistos, patraukliai apipavidalintos, bet ir jau atvertus pirmuosius puslapius pajunti tikrąją anykštėnišką dvasią. Nors knygos „ONYX“ anotacijoje rašoma, kad tekstai skirti paaugliams, tačiau ne mažiau jie žavūs ir brandaus amžiaus žmonėms. Autorius skaitytoją patraukia išskirtinai netradicine kūryba, kurioje persipina ir plakatinis patosas, ir humoras. Knygoje pabrėžtinai laisvai eiliuotais  tekstais sukurtas Anykščių šilelio ir viso Anykščių krašto vaizdas. Tai odės visam Anykščių kraštui pašlovinti.

Savo iškilminguose lyriniuose eilėraščiuose panaudodamas retesnius žodžius kūrėjas, skatina geriau pažinti ir gimtosios kalbos grožį, įvertinti jos turtingumą. Tarsi tęsdamas poeto Antano Baranausko kūrybos tradiciją, rašytojas R. Vanagas piešia savo gimtojo krašto gamtos panoramą:

Prie Šventosios, ąžuolyne,
Tarp kamienų titnaginių,
Plaikstos rūko debesỹs
Lyg dausų pasiuntinys...
Šydui dar neprasiskleidus,
Kažin kas tankmėj nuaidi,
Pratisu balsu suūkia –
Lyg sužvengia, lyg sumūkia...(17 p. )
<...>
Čiužia samanos ir pataisai...
Kas ten žvalgos, uosto, klausos
Lyg žynys ar pėdsekys koksai?
A, tai tik žvitrus berniokas,
Jurzdiko Antanas Baroniokas,
Bet jisai bus Baranauskas,
Ąžuolas visų drūčiausias,
Po jo raštų lapija
Oš visa Anykštija!“
(19-20 p.)

Skaityti knygelę „ONYX“ – tikras malonumas. Juolab, kad joje tiek daug meilės kraštui, kuriame rašytojas gyvena ir kuria, darbuojasi šio krašto labui.
 
Antroji rašytojo R. Vanago 2013 m. pasirodžiusi mažosios prozos knyga „Šventoji mano dvynė“– iliustruota anykštėnų arba su Anykščiais susijusių dailininkų kūrinių reprodukcijomis. Rašytojo tekstus papildo Kolumbijoje gyvenančios tapytojos ir skulptorės Nijolės Sivickas de Mockus, Vokietijoje įsikūrusio savamokslio menininko Broniaus Pajarsko, tarptautinio garso meistrų: Antano Žukausko, Romualdo Inčirausko, Arvydo Šaltenio, Ingos Dargužytės ir kitų meninės iliustracijos. Iš kiekvieno knygos puslapio sklinda ir ryški meno šviesa, ir gili žodžio mintis, stipri jausmo galia, ir gyvenimiška patirtis. Rašytojo tekstai – kaip Šventasis Šventosios Raštas, gyvi ir veiksmingi, prasiskverbia iki pat sielos gelmių, iki sąnarių ir kaulų smegenų, iki širdies. Pajunti, kad ašara suvilgo akis – ar iš liūdesio, ar iš džiaugsmo. Nesupranti priežasties – nes taip viskas tikra. Garsiai mintimis pasidalini su kolege. Pasirodo, ir ji skaitydama knygą jaučia tą patį: gražu, tikra, gera, nepakartojama. Ne kiekvienam kūrėjui tai duota, o rašytojas tai turi – plunksnos galią ir žodžio skvarbą, jausmo gilumą ir emocijos sklaidą.

<...>Jei pažvelgtumėte į mano širdį, joje pirmiausia pamatytumėte Šventąją – slėnį su gyvais medžių rašmenimis ir pulsuojančia vandens gysla, su kasdiene nuojauta, kad esu ne vienas, Šventoji – mano dvynė.
Aš nenoriu pasisavinti to, ką labiausiai myliu. Nei aš, nei mano karta niekuo ne geresni už ankstesnius anykštėnus, taip pat geidusius amžinai grožėtis šia dangaus dovana. Taip sakau tik todėl, kad tikiu: nepaisant laikinumo, gyvybės trapumo, negali numirti peizažas, už kurį nieko mielesnio pasaulyje neregėjau...
“ (93 p.)

Myli rašytojas ir Šventąją, ir gimtojo krašto žmones, domisi jų likimais – sielvartauja dėl kiekvieno, atjaučia. Neatsiejamas nuo anykštėnų ir jo gyvenimas, jo būtis. Ir čia jis tarsi dvynys, o tekstai – tarsi maža išpažintis, tarsi puslapiai iš dienoraščio. Toks tikras knygoje žodžių žaismas: „Kas aš esu? Niekas, absoliutus niekas, – už mane reikšmingesnis net rašalas, kuriuo rašau: antai brūkšteliu plunksnele – ir popieriuje šis tas lieka. O kai pėdinu smėlėta jūros pakrante ar miško žole, mano pėdsakai bemat išgaruoja vėjy.
Todėl ir sakau, jog viso labo tesu plaštakė, lašas, pragaištingai besiglaudžiąs prie gatvės žibinto. Nieko nepadarysi, negaliu gyventi ilgiau, nei man skirta – ir negaliu nepasiduoti šviesos traukai, tokia jau lemtis. Tiktai kartais susimąstau: kas gi tasai žibintas? Ar tikrai tas, dėl kurio verta atiduoti vienintelę savo dieną?


Ne tik dienas, bet ir naktis – visą savo gyvenimą rašytojas R. Vanagas atiduoda kūrybai. Atrodo, ir kaip taip galima suspėti, tiek daug padaryti. Kasmet po knygą, o kartais ir po dvi ar net tris, paleidžia autorius į gyvenimą tarp skaitytojų.

2014 m. Anykščių krašto metraštininkas paskyrė knygą „Gyvenimas pagal Petrą“ savo senelio Petro Blažio atminimui. 1864 metų rugsėjo 30-ąją Vaišviliškiuose, kaime netoli Šventosios tarp Anykščių ir Kavarsko, gimęs iš užaugęs P. Blažys, sukakus lygiai 150 metų nuo tos dienos, tapo knygos herojumi. Pasak R. Vanago knygoje yra viskas, ką šiandien galima pasakyti apie jo senelį, dievdirbį P. Blažį – „ir net daugiau“. Autoriaus nuomone, per keletą metų, kol buvo kauptos žinios šiai šimto puslapių knygelei, tapo aišku, kad jau niekas daugiau apie šį menininką, mirusį 1924 metais, nebepasakys.
Norėdamas aktualizuoti temą, knygos autorius pasitelkia ne tik autoritetingų menotyrininkų nuomonę, bet ir artimųjų prisiminimus, papildo autentiškomis buities detalėmis, intriguojančiais epizodais iš ilgokai trukusios duomenų paieškos.

Unikalaus žanro knygų kūrėjas Rimantas P. Vanagas – plačiai žinomas Lietuvoje. Nuo 1983 m.– Lietuvos Rašytojų sąjungos narys. Gyvendamas Anykščiuose  jis aktyviai dalyvauja kultūriniame rajono gyvenime, visuomeninėje veikloje, o savo kūryba garsina savo kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Myli rašytojas gimtuosius Anykščius ir jais didžiuojasi:
"<...> Anykščiai – ne statinė ir ne požemis, kad be šviesos tūnotume! Atvirkščiai, čia viskas aiškiau nei didmiesty: partijyčių žaidimai, atsakomybės nebijančių lyderių, specialistų, jaunų, ambicingų pajėgų stygius, spaudos intrigėlės. Bet pilietinio uždarumo – jokio: anykštėnai draugauja su norvegais, čekais, latviais, važinėja vieni pas kitus. Mūsų vaikai, kaip vilniečių ar kauniečių, studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, kitur. Gi mūsiškis muziejus – ne šiaip provincijos muziejėlis, o galingas kompleksas, aprėpiantis Klėtelę, Siauruką, Arklio muziejų, Koplyčią, Sakralinio meno centrą ir dar visą objektų puokštę, – nedaug trūksta, kad visas miestas taptų muziejumi!"

Kiti autoriaus straipsniai Kryptis 
 Autorius: Berezauskienė Audronė
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ (Apžvalgas ir įvertinimus gali teikti tik registruoti vartotojai)
Anonimas
KOMENTARAS
APŽVALGA
Renginiai Anykščiuose
Anykščių miesto šventė (2017) - „ŠvenČIA ANYKŠČIAI“ - Vakaro koncertas - „Laiptai“, „Pelenai“, „BIX“, DJ Monsta - Grupė „BIX“
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Circulating Oils Library
Anykščių menininkų asociacija
Šilelis
Anykščių baseinas „Bangenis“