ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Pašaukimo keliu - (2015 12 20)

V. Račkaitis ir M.Telksnytė
V. Račkaitis ir M.Telksnytė
Berezauskienė Audronė
Berezauskienė Audronė
Pirmieji  Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatai – Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis. Rašytojai, publicistai, žurnalistai, kraštotyrininkai. Anykščių krašto kultūros istorija, kultūrinė ir kraštotyros veikla, kruopštus darbas  archyvuose, bibliotekų ir muziejų rankraščių fonduose  jiems leido iškelti į dienos šviesą tai, kas buvo primiršta, nusėsta laiko dulkių. Kantriai dirbdami  šie  Anykščių krašto praeities tyrėjai surinko įvairiose rankraščių saugyklose, senuose leidiniuose išblaškytus pirmosios lietuvių prozininkės, dramaturgės, visuomenininkės Liudvikos Didžiulienės – Žmonos kūrinius, laiškus, kurie buvo išleisti dviejuose Raštų tomuose. Dar labiau priartino skaitytojams Liudvikos Didžiulienės – Žmonos asmenybę Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis savo knygoje – biografinėje apybraižoje „Kaip lašas mariose...“

Tokiu „darbščiųjų bičių“ darbo metodu M.Telksnytė ir V. Račkaitis vaizdžiai ir meniškai iš mažų faktinių gabalėlių sulipdė visą rašytojo Jono Biliūno biografiją „Į aukštą kalną“. Taip ir naujausioje savo knygoje „... ir neramu tapo“ kūrybinis Račkaičių duetas mums grąžino vis labiau į užmarštį begrimztantį vyskupo poeto Antano Baranausko gyvenimą.


Vilniaus universiteto išugdyti lituanistai  M. Telksnytė ir V. Račkaitis daugiau  kaip  prieš penkiasdešimt metų, 1963-aisias, atvyko gyventi ir dirbti į Anykščius. Įsidarbino rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ (Dabar „Anykšta“). Jaunieji žurnalistai domėjosi kultūros paveldu, jį populiarino rajono spaudos puslapiuose, rašė apie šviesias asmenybes, tautodailininkus, kultūros darbuotojus, dėmesio vertus  renginius. Buvo vieni pirmųjų Lietuvos kraštotyros draugijos (Dabar Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos) nariai. Rinko medžiagą apie lankytinas Anykščių krašto vietas, gamtos paminklus, žymius anykštėnus – knygnešius, praeities kultūros, visuomenės veikėjus. Tokia buvo M. Telksnytės ir V. Račkaičio kūrybinio darbo, jų pašaukimo pradžia.

test

M. ir V. Račkaičių kūrybinis duetas yra parašęs ir išleidęs arti trisdešimties knygų. Tačiau tik po dešimties žurnalistinio darbo metų ėmė rodytis  pirmosios jų knygos. Pati pirmoji kelionių apybraižų knyga „Keturiasdešimtuoju meridianu“ pasirodė 1974 metais. Milda ir Vygandas dvi vasaras keliavo nuo Kolos pusiasalio iki  pietinio meridiano galo, tuometinės Tarybų Sąjungos pakraščio – Adlerio. Patirti įspūdžiai tilpo knygoje, kuri neužsigulėjo knygynuose.

Bet autorių tolimos kelionės jau nebeviliojo. Jų nuomone kur kas svarbiau pažinti savąjį kraštą – Lietuvą, kur viskas sava ir artima. Žygiai po Lietuvą prasidėjo upėmis. M. Telksnytė ir V. Račkaitis valtimi plaukė Šventąja, Dubysa, Merkiu, Nevėžiu, skersai išilgai išvaikščiojo Kuršių neriją. Netrukus atsirasdavo jų parašytos kraštotyrinio pobūdžio knygos apie šias upes, Neringą. Jos  labai  pravertė turistams. Nebuvo pamiršti ir Anykščiai. Turistams skirtoje knygelėje „Anykščiai“ (1980) trumpai apžvelgiama Anykščių istorinė praeitis, supažindinama su muziejais, rašytojų  gimtinėmis, pasakojama apie A. Baranausko apdainuotą Anykščių šilelį. 1996 m. M.ir V. Račkaičiai išleido albumą „Mūsų Anykščiai“, skirtą  Pasaulio anykštėnų suvažiavimui. Autoriai kvietė pasidairyti po Anykščius ir jų apylinkes, stabtelėti prie istorijos, kultūros paminklų, pasižvalgyti po lankytinas vietas ir pajausti, kas įdvasina šį kraštą. Albumas iliustruotas išraiškingomis anykštėno žurnalisto, fotomenininko Jono Junevičiaus  nuotraukomis.

Sėkmingai išbandę jėgas grožinės literatūros baruose, po literatūrinių „skyrybų“ Milda ir Vygandas nenusigręžė nuo kraštotyros, sugrįžo prie bendro darbo, parašė knygą „Ir mes čia buvom...“ (2012)

test

Knygos įžangoje jos autoriai rašo: Kadaise jie buvo čia – po Anykštijos dangumi. Tie žmonės gyveno, vaikščiojo  mūsų krašto žeme, po laiko pusnimi paliko savo buvimo pėdsakus. Vieni čia, į savo vaikystės šalį, grįždavo tik prisiminimais, kiti čia dirbo, kūrė, buvo šviesos nešėjai, grožio ieškotojai, siekė laisvės, žuvo dėl jos, treti išgyveno patirtas  nuoskaudas, nusivylimus. Pasitaikė ir tokių, kurie palūžo, gyvenimo verpetuose prarado sąžinę, garbę.

Daugelio asmenybių jau nesiekia  dabarties kartų atmintis. Kai kuriuos jų gyvenimo epizodus, poelgius, nuotaikas bandome atkurti, remdamiesi archyvuose išlikusiais dokumentais, istoriniuose šaltiniuose minimais faktais. Pro prabėgusio laiko klodus, pro sąmonės pagavas bandome atšaukti į šios knygos puslapius juos, anykštėnus, nuėjusius į amžių amžius. Tegul jie gyvena šiose apybraižose, novelėse ir mūsų pakalbinti sako: „Ir mes čia buvom...“


Beletrizuoti rašytojų pasakojimai pažindina skaitytojus su Anykščiuose apsistojusia  Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro našle Elena, už išdavystę mirčiai pasmerktu Lietuvos didiku Grigaliumi Astiku, knygneše Adele Kavoliūnaite, Šlavėnų dvarininku, 1863 metų sukilimo dalyviu Gustavu Brazausku, jo dukra Ona Mašiotiene, anūke Elena Gimbutiene... Piešia  poeto A.Baranausko draugo, kunigo, poeto Klemenso Kairio paveikslą, nukelia į Vašuokėnų dvarą, kur klierikus egzaminavo ir savo vardadienį šventė Kauno kunigų seminarijos rektorius, kunigas, poetas Jonas Mačiulis – Maironis. Artėdami į šiuos laikus rašytojai prisimena miškininką   Joną  Kuprionį, tremtinį kunigą Joną Staškevičių, skelbia jo laiškus iš lagerio, šiltai pasakoja apie medžio drožėją Jurgį  Kazlauską, Lietuvos mylėtoją Arkadijų Beloborodovą. Itin jautrus pasakojimas apie kraštotyrininką, bibliofilą Antaną Pakalnį pateiktas kaip pokalbis  su juo, jau išėjusiu. Negaliu nepacituoti to pokalbio apie knygas ištraukos: „<...> Aš dar noriu tavęs, Mildut, paklaust, tie, kurie skaitys mano išsaugotas knygas, ar jie pagalvos apie mane – mažą žmogelį, katras jas rinko ir saugojo, kad pelenais nevirstų? O gal ir nepagalvos, gal ir apie knygų inkvizicijos laužą nieko nežinos <...>“. Džiugu, kad rašytojai nepagailėjo laiko, turėjo noro nupūst užmaršties dulkes nuo vertų mūsų atminimo, Anykščių krašte gyvenusių asmenybių.

Bene svarbiausia Račkaičių bendro kūrybinio darbo sritis – knygos, iškilių anykštėnų rašytojų beletrizuotos biografijos. Pirmiausia jiems  parūpo papasakoti apie Jono Biliūno gyvenimą ir kūrybą. Tą jų darbą pamatėme knygoje „Į aukštą kalną“(1986), sulaukusioje didelio skaitytojų dėmesio. Todėl autoriai J. Biliūno biografiją papildė ir pakartotinai išleido 2008 m. Knyga neužmiršta ir šiandien. Štai jaunosios kartos literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras Vygandas  Šiukščius internete <htp:/virginijus.blogspot/2012/06/298-geros-knygos-nesensta-ii-html> straipsnyje „Geros knygos nesensta“ mini ir knygą „Į aukštą kalną“:  „Kaip Telksnytės ir Račkaičio knyga dabar atrodo, kai esame akis paganę po nemažą pluoštą verstinių beletrizuotų biografijų? Visai neblogai. Gal  kas pasiges modernesnės pasakojimo strategijos, digresijų, gal kam pasirodys senamadiški įvadai, atsirėmę į peizažus, bet,  atvirai sakant, tokios kalbos būtų tik paburnojimai, bent jau pagal Vaižganto principus sprendžiant, nes savosios kultūros žmonėms skirtų biografijų turime baisiai mažai. Užtat autobiografijų – į valias. Net romanai – vos ne kas antras autobiografinis. Naujame „Į aukštą kalną“  leidime nebereikėjo per prievartą užtemdyti Biliūno dievoieškos, viskas savo vietose, todėl ši knyga, jei įmanoma, bibliotekų lentynose turėtų stot pirmojo leidimo vieton, kur dalį tiesos autoriams teko praleisti. O kas įdomiausia, visai be jokios alergijos  akys ėjo per puslapius, skirtus Biliūno ankstyvajai jaunystei, kai buvo žavėtasi visų pirma socialinio teisingumo idėjomis“.

test

Matyt, prie knygų, kurios nesensta, reikia priskirti  ir vėliau Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio parašytas biografines apysakas „Kaip lašas mariose...“ , „Daumanto kalavijas“, „... ir neramu tapo“. Laikui bėgant tokių knygų vertė didėja.

Pasak M. Telksnytės ir V. Račkaičio nepelnytai buvo primiršta L. Didžiulienė – Žmona ne tik kaip pirmoji lietuvių moteris prozininkė,  publicistė, bet ir kaip švietėja, knygnešių talkininkė, tautosakos rinkėja. Tiek literatūrinės, tiek visuomeninės jos veiklos  pamatas buvo lietuvybės puoselėjimas, tautinės kultūros, dorovės, humanizmo ugdymas. L. Didžiulienė – Žmona paliko ryškius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje, ją drąsiai galima priskirti prie tautinio atgimimo varpininkių, prie pačių šviesiausių, pagarbos ir atminimo vertų to meto asmenybių, patraukiančių savo patriotizmu, atsidavimu lietuvybės labui. Tuo Račkaičiai įsitikino surinkę ir parengę spaudai po Lietuvos bibliotekų rankraštynus, archyvus, muziejus išblaškytą rašytojos kūrybinį ir epistolinį palikimą. Tam teko palikti darbą rajono laikraštyje, daug laiko praleisti Vilniuje, ranka perrašinėti arti 400 laiškų ir kitų rankraščių (nukopijuoti tada nebuvo galimybių). Šio daug kantrybės ir laiko pareikalavusio  fundamentalaus darbo rezultatas –dvi storos knygos: „Liudvika Didžiulienė – Žmona“. (Raštai, I tomas, 1996, II tomas, 1998).

Po kelerių  metų biografinio žanro literatūros kūrėjai sugrįžo prie L. Didžiulienės-Žmonos, dramatiško likimo moters, šviesios asmenybės gyvenimo ir kūrybos tyrinėjimo, 2004-aisais išėjo knyga „Kaip lašas mariose...“ Šios knygos pratarmėje autoriai rašo:  „Sukaupti duomenys, žinios paskatino mus beletrizuotai papasakoti L. Didžiulienės – Žmonos gyvenimo istoriją. Rėmėmės jos kūryba, laiškais, atsiminimais. Per L. Didžiulienės asmenybę ryškėja svarbaus mūsų tautos istorijai, kultūrai laikotarpio situacija, inteligentijos vaidmuo tame nacionalinio ir dvasinio pakilimo tarpsnyje. Pasakodami apie Žmoną, nepretendavome į monografinę studiją, kūrybos analizę, norėjome, kad ši knyga būtų priimtina plačiajai visuomenei, nevengėme beletristinio vaizdo, dialogo, emocinio kai kurių biografijos faktų paryškinimo. Tačiau ir tokiais atvejais nenutolome nuo šaltinių, neleidžiančių prasikalsti tiesai, faktų logikai“.

test

M. Telksnytė ir V. Račkaitis ryžosi su literatūrine išmone atsidurti XIII amžiuje. Įsigilinę į istorinius šatinius jie parašė knygą „Daumanto kalavijas“ (2009), kur įtaigiai ir vaizdžiai pasakoja apie Lietuvos karalių Mindaugą ir  jo sūnus nužudžiusį  Nalšios kunigaikštį Daumantą. Po žudynių jis pabėgo iš Lietuvos, tapo Pskovo kunigaikščiu, rengė karo žygius į Lietuvą, buvo paskelbtas šventuoju Timofiejumi.

Paskutinis M.ir V.Račkaičių kapitalinis darbas 2015 metais pasirodžiusi knyga „... ir neramu  tapo“ apie mūsų literatūros klasiko vyskupo Antano Baranausko vaikystę ir jaunystę. Autoriai labai įtaigiai pasakoja poeto ir būsimo vyskupo biografiją, praturtindami ją retai kam žinomais faktais, įdomiomis detalėmis. Knygoje gausu A.Baranausko eilėraščių, poemų ištraukų, plačiai aprašomi tautos papročiai, senolių tradicijos,  kurių buvo laikomasi  poeto vaikystės ir jaunystės metais. Įvykiai, faktai pateikiami remiantis paties A.Baranausko rašytu dienoraščiu, jo laiškais, spaudoje publikuotais giminių prisiminimais, literatūrologų  studijomis.

Rašytojai detaliai aprašė kiekvieną A. Baranausko gyvenimo etapą – vaikystės dienas Anykščiuose, mokslą Rumšiškių raštininkų mokykloje, kur jis pradėjo rašyti pirmuosius  eiliuotus kūrinius, nuobodų raštininko darbą Vainute, Raseiniuose, Telšiuose, Sedoje, pirmąją nelaimingą meilę, nuoširdų bendravimą, kūrybinę daugystę  su poete  ir vertėja Karolina Praniauskaite, taip pat pasirinkusiu dvasininko kelią poetu Klemensu Kairiu, studijas Varnių kunigų seminarijoje...

Ši biografinė apysaka pradžiugino profesorių Antaną Tylą.  Recenzijoje „Jaunojo A.Baranausko pėdomis“ („Pasaulio anykštėnas“, 2015 m. sausis Nr. 1, p.2) jis taip  įvertino knygą: „Mildos ir Vygando „...ir neramu tapo“ ne tik naujas  nuoširdus Antano Baranausko biografijos giluminis atskleidimas, bet ir autorių turininga literatūrinė kūryba. Tai dar viena dovana Lietuvos literatūros sostinei. Visas autorių naratyvas paperka nuoširdumu ir atsakingumu“.
„Nesitikėjau, kad apie XIX amžių, tokius senus laikus, galima taip įdomiai, šiltai ir gyvai parašyti. Ir psichologija, ir gamta,  ir gyvenimo faktai – viskas tikra ir patikima. <...> Reikėtų jų knygą įtraukti į literatūros sąrašą mokykloms, o jau lituanistai būtinai turėtų perskaityti“.
  Perskaičiusi knygą „... ir neramu tapo“ panašią nuomonę laiške išsakė Vygando studijų dienų universitete bendrakursė, ilgametė „Minties“ leidyklos redaktorė Toleina Daržinskaitė.

Kūrybinių sumanymų nestokojantis kūrybinis duetas  išbandė  ir trumposios prozos žanrą. Ekonominės blokados metais pasirodė M.Telksnytės ir V.Račkaičio miniatiūrų  ir meditacijų knygelė, atitiko  Sąjūdžio nuotaikas. Jos esmę nusako   ištrauka iš Albino Delkaus recenzijos, išspausdintos  1991 m.  balandžio 10 d. laikraštyje „Anykšta“:  „...M. Telksnytė ir V. Račkaitis atminties medelynan pasodino dar vieną ąžuoliuką, kurio lapus jau sklaido skaitytojai. Naujausią savo kūrinį autoriai į pasaulį išleido tuo metu, kai švelnumas, išmestas į šiaurės vėjų atgairę, neša sunkų išbandymų kryžių. Miniatiūrų  ir meditacijų knygelėje „Atminties medis“ tarsi skaidrus šaltinis nuvingiuos per mūsų gyvenimus, nuplaudamas karčias netekčių nuosėdas, palaistydamas atradimų daigyną. <...> Kiekviena autorių miniatiūrų, meditacijų eilutė – iškentėta, išgyventa, skausmingai rašyta. Koksai saldus motinos duonos kvapas! Po vaikystės klevu atsisėdęs, tėvo atminties sušildytas, Gabijos žarijomis apšviestas – skaityk, sklaidyk  anykštėnų rašytojų Atminties knygą, grožėkis subtiliomis dailininkės Skaidrės Račkaitytės iliustracijomis, atsigręžk į savo prosenelių atmintį“.

Kartais kūrybinis duetas išsiskirdavo. 1983m. pasirodė M. Telksnytės apsakymų knyga „Senelio duona“. Tais pačiais metais žurnalo „Pergalė“ dešimtajame numeryje apie ją buvo išspausdinta rašytojo, publicisto Romo Sadausko recenzija „Tas žiburėlis švies“. R. Sadauskas, išskirdamas M. Telksnytės knygą iš kitų, rašė: „Knygelė yra vienas gražiausių, šviesiausių kūrinių visoje pastarojo meto mūsiškės vaikų  literatūros prozoje. <...> Tai kas gi čia yra, kas šį kūrinį išskiria iš daugybės kitų panašių knygų, perskaičius užmirštų arba likusių širdies atminty visam gyvenimui? Greičiausiai – nepaprastas tikrumas, kurį kalbėdami apie literatūrą, vadiname bene autentiškumu. Juo daugiau tos „Senelio duonos“ ragauji, juo labiau jauti jos skalsumą, nepakartojamą skonį; juo labiau mažėja knygos puslapių, juo labiau tiki, kad buvo toks Alksnėnų kaimas, o jame gyveno mergaitė, dirbdama darbus, mokydamasi, vis geriau pažindama aplinkinį pasaulį, kol ištįso į paaugles ir išėjo iš knygos – kaip iš savo vaikystės. <...> Moka Telksnytė pasakoti apie gamtą, o tiksliau – ją atkurti: nuo menko vabalėlio, mažo paukštuko giesmės iki pavasarinio ežerų tirpimo, miško ošimo, upės bėgimo ar paskutinio pievos atodūsio, prieš nusileidžiant šienapjūtės dalgiui. <...> „Senelio duona“ bene bus iš tų knygų, kurių rašytojas gali sukurti ne daugiau kaip vieną vienintelę, – taip ir vaikystė žmogui duota viena“.

Ir V. Račkaitis neliko abejingas vaikų literatūrai. Jo poetiškai parašyta vaikams knygelė „Kas čia žydi“ apie miško  ir pievų gėles, „Vyturio“ leidyklos 1982 m. išleista 30000 tiražu patiko ir suaugusiems, pasklido šeimose. Literatūros kritikė Eleonora Eglė  Prieskienienė  recenzuodama šią knygelę rašė: V. Račkaičio tikslas suteikti vaikams apie gėles dalykinių žinių, papasakoti daug nepažinto, nepatirto,parodyti augalų ryšį su aplinka. Tos žinios lyg savaime, nepastebimai įpinamos į beletristinį tekstą, todėl  pasakojimas nėra monotoniškas. <...> Pasitelkdamas tautosaką autorius  apibūdino gėlių ir paukščių ryšius. Tautosakiškai aiškinama ir kai kurių gėlių kilmė <...> Visi knygos tekstai orientuoja skaitytojus globoti gamtą, ypač saugoti tuos augalus, kurie reti, įdomūs, be kurių gyventi būtų liūdniau. („Tarybinis mokytojas“, Eglė Prėskienienė „Apie gėlių gyvenimą“ , 1983 m.vasario 23 d.)  Po poros metų „Vyturio“ leidykla tokiu pat tiražu išleido kitą V. Račkaičio nuotaikingų gamtos vaizdelių knygelę „Pavasario žvanguliai‘. Kai kurie šios knygelės tekstai dar ir dabar atsiduria elementorių, skaitinių pradinių klasių mokiniams puslapiuose.

Rašydami animalistinę apysaką apie kamanę M. Telksnytė ir V. Račkaitis vėl sujungė kūrybines jėgas. 2009 metais išėjusi knyga „Kamanė Dūzgalė“ iškart patraukė skaitytojų  dėmesį savo tekstu ir iliustracijų nuotraukomis. Tai linksma ir graudi istorija apie kamanės Dūzgalės vienos vasaros nuotykius. Skaitytojas kartu su kamane lanko žiedus, susipažįsta su medingaisiais augalais, rūpinasi, kad Dūzgalė nesudegtų liepsnojančioje pievoje, kad išsigelbėtų iš klastingo voro pinklių, kad apsisaugotų  nuo piktų atėjūnų, naikinančių kamanių perus ir maisto atsargas... Vaikai ir suaugę, leisdamiesi į kelionę po paslaptingą vabzdžių pasaulį, patiria, jog mes visi – žmonės, augalai, vabzdžiai – esame labai susiję, vieni nuo kitų priklausomi.

M. Telksnytės novelių apysakoje „Kai laukdavo balti langai“ (2007 m.) – pokario metų kaimo žmonių gyvenimas, praradimai, netektys, nuolat lydėjusi baimė. Skaitydamas knygą kartu su pasakotoja liūdi dėl artimųjų  mirčių, dėl motinų, raudančių savo sūnų, dėl ištremtų, išblaškytų šeimų. Tačiau dramatiški įvykiai neužgožia meilės gimtinei, jos žmonėms, padėjusiems suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Labai subtiliai perteikti gimtojo krašto vaizdai, šviesūs sodiečių paveikslai.

2011m. pasirodė M. Telksnytės apsakymų knyga „Atminties gėlės“, viršeliui ir iliustracijoms panaudota tautodailininkės Anos Krepštul  tapyba. Šios prozos knygos pirmoje dalyje „Tauriliškių poringės“ apsakymų veikėjai kalba tarmiškai – puntininkų žalininkų (uteniškių) tarme. Antros dalies “Lyg upės tėkmėje“ personažai jau iš kitų Lietuvos regionų. Jie linkę į savianalizę, čia nemažai dėmesio skiriama vienatvės, žmonių tarpusavio bendravimo temoms šiuolaikinėje visuomenėje.

2013m. M. Telksnytė skaitytojus nustebino kitokio žanro knyga. Rašytoja parašė romaną „Kai žydi alyvos...“, kurio centre – jaunos žurnalistės veiklos, gyvenimo prasmės apmąstymų ir pirmosios meilės istorija. Nors knygoje pasakojama apie dviejų jaunų merginų draugystę, keliones, nuotykius, skaitytojo dėmesys krypsta į pagrindinę romano heroję Vitaliją, kuri žavi savo turtingu dvasiniu pasauliu, žiniomis ne tik apie savo gimtąją šalį, bet ir domėjimusi kitų tautų kultūra bei istorija, menininkais ir jų darbais. Rašytoja perteikia įvykius bei aplinką ryškiomis spalvomis, šiltais jausmais, tikromis emocijomis. Romanas „Kai žydi alyvos...“ skleidžia gėrį ir grožį. Čia ne tik žydi medžiai , gėlės, šniokščia jūra, keičiasi metų laikai, bet sklando MEILĖS dvasia. Meilė gamtai ypač stipriai išreikšta pasakojime apie jūrą:     „Negaliu atitraukti akių nuo kerinčio tavo grožio. Tu šiandien žalia žalia tarsi gegužės vėjas, horizonte tamsiai mėlyna lyg kalnai tolumoj. Maišai tas abi spalvas. Ir tiek gaivalo šokančioj keterėtoj bangoj, kiekvienoj pulsuoja nenustygstanti tavo gyvybė. Šiandien tu alsuoji neišmatuojama jėga ir bekraščiu džiaugsmu. Tik baltas kiras kyla ir krinta į tavo bangas, kyla ir krinta... Pro gaudesį atsklinda geliantis jo riksmas – mano širdies balsas. Užsupk, nutildyk savo ošimu tą rėkiantį paukštį. Aš noriu savo akyse išsivežti žalių bangų šokį – gaivalingo tavo džiaugsmo purslus, užtiškusius ant mano veido“. (115 p.)

test

„Kaip tau, laisvam žmogui, jūros nemylėt? – kadaise eilėraštyje „Žmogus ir jūra“ rašė prancūzų poetas Šarlis Bodleras. M. Telksnytė, kaip ir daugelis įvairių laikų ir įvairių tautybių rašytojų, neabejinga jūrai ir tai perteikia per pagrindinės herojės išjaustas akimirkas, išsakytas mintis. Keliaudama su drauge po Paryžių Vitalija susipažįsta su prancūzu dailininku Žiuljenu. Jie pamilsta vienas kitą. Romano herojė ilgai blaškosi: ar pasirinkti meilės emigrantės dalią, ar išsižadėti mylimo žmogaus?

1985 m. Vygando Račkaičio  gamtos  miniatiūrų „Miško etiudai“ pasirodymą nulėmė tokia „Vyturio“ leidyklai rašyta  rašytojo Vlado Dautarto vidinė recenzija ( jos rankraštis saugomas Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekos   Kraštotyros ir leidybos skyriuje): „Iš karto pasakysiu: V.Račkaičio knyga palieka gerą įspūdį, šviesų jausmą.  Skaitytoją paperka daugelio etiudų ( arba gamtinių miniatiūrų) betarpiškumas, nefalšuota gyvenimo medžiaga, tikras kūrėjo jausmas, pergyventas gamtoje ir gabiai perteiktas. <...> Norėčiau pabrėžti autoriaus sugebėjimą džiaugtis jį supančiu pasauliu, mąstyti apie dideles vertybes, kurios duotos žmogui  Didžiosios motinos“.

„Miško etiudai“ sulaukė ir skaitytojų pripažinimo, gerų atsiliepimų. Autorius  neleido sau užmiršti gamtos miniatiūros žanro, jis džiaugėsi atradęs mus supančiame gamtos pasaulyje neišsekantį  kūrybos šaltinį.

Tai skatino ir toliau  visais metų laikais ieškoti gamtoje grožiu, harmonija įvaizdintų idėjų, verčiančių  apmąstyti  Būties prasmę. Tokios nuostatos padiktavo kitos gamtos miniatiūrų knygos „Latavos etiudai“ (2001), etiudų romano „Devynžiedė“  (2007) atsiradimą. 2002 m. V. Račkaitis išleido eilėraščių knygą „Atodangos“. Kaip rašoma knygos anotacijoje, kūrėjas šiame lyrikos rinkinyje nuotaikų, būsenų akimirkas fiksuoja trumpame eilėraštyje, kur žodis įvaizdina idėją, žymi minties ir jausmo trajektoriją. Autorius metų laikų slinktyje jungia gamtos grožį su būtimi, per atskirą detalę ieško gilumos.

Kolega rašytojas Rimantas Vanagas, vertindamas naują V. Račkaičio knygą 2003 m. sausio 4 d. laikraštyje „Anykšta“ straipsnyje „Atodangos“ atidengia harmoniją“ rašė: V. Račkaitis poezijos baruose nebe naujokas, bent man kadai  buvo įstrigę jo vyriški, rūstūs posmai apie kalnus. Jis puikiai išmano ir miniatiūros, detalės gludinimo meną, kuris duoda žodžio svorio bei vertės pajautą, kas poezijai be galo svarbu. Todėl nenustembi, knygelėje neradęs nieko bereikalinga, viskas pasverta, atmatuota, apgalvota. Ir jau įsivaizduoji skaitytoją, vėlų vakarą skaitantį paprastas, doras eiles apie pasaulį ir save. Arba matai aktorių, literatūros vakare skaitantį šias nemeluotas išpažintis:

Rytas skaidrus
Lyg ašara ant
Motinos skruosto.
Neverk, mama,
Aš nepaklydau.
Sąžinės veidrodyje
Matau ne tik juodulius.
Priimk maldos   gėlę
Su širdyje sukrautu
Žiedu“.

2003 m. gegužės   21 d. laikraštyje „XXI amžius“ straipsnyje „Ilgai težydi devynžiedė“ poetė Elena Skaudvilaitė taip pasidalino savo įžvalgoms apie anykštėno kūrėjo knygą: „Su Vygando Račkaičio eilėraščių knyga „Atodangos“ (2002) lengva bendrauti. Joje nėra nei stulbinančių, nei gluminančių dalykų, o skaičiau ne tik nesibodėdama, bet ir grožėdamasi sutiktu žmogumi su tikru veidu, jo sielos akimis regima Lietuva istoriniame ir astranominiame laike, XX amžiaus atkarpoje. <...>
V. Račkaičio „Atodangų“veikėjas pastabiu žvilgsniu, su dideliu jautrumu mato ir girdi tėvynės gamtą. Iš jos šaltinių semia ir semia. Atidus ir melzganai tolimo Oriono šviesai, ir žemę palietusiai ugniažolės  sėklelei. <...> Man artimas šios knygos žmogus nuoširdžiu paprastumu, gera valia, pagarbiu santykiu su vyresnių kartų dvasine kultūra, pastangomis neišklysti, neapsileisti dvasia“.

Po „Atodangų“ sekė dar trys V. Račkaičio eilėraščių ir  impresijų knygos: „Vėjas bėga miškais“ (2006), „O saule žeme...“ (2009),  „Nuo rudens lig rudens“ (2011). Jos visos artimos savo tematika. Kaip ir ankstesnėje kūryboje autorius savo būsenas grindžia gamtojauta, atsigręžia į tautosaką ir mitologiją, ieško sąlyčio su Amžinąja Būtimi, su pagarba ir padėka kalba apie dviejų žmonių – vyro ir moters meilę, dvasinį ryšį...

Atsiminimų knygoje „Mano Gulbiniškiai“ (2013) rašytojas V. Račkaitis skaitytojams  atvėrė duris į savo vaikystės dienas pokario kaime. Išdrįso papasakoti ir apie tai, ko niekas, išskyrus pačius  artimiausius žmones, nežinojo. Vygandas prisipažino, kad dar daug kas liko nesudėta į šios prisiminimų knygos puslapius.
„Žvelgiu į savo vaikystės nuotraukas ir ten lyg ir nebe aš, o visai kitas berniūkštis. Ak, tas laikas!.. Jis keičia ir išvaizdą, ir vidų. Keičia viską. Prisimenu Gulbiniškius ir užsimirštu, kad jau ir aš esu senolis,- sako knygos autorius.
<...> Mąstau ir svarstau – nuo ko prasideda mano Gulbiniškiai? Gal nuo vygės prie lango skiedromis
dengtoje gryčioj, gal nuo štakietų  tvora aptverto kiemo ir kelio už vartų, gal nuo plačių tamsžaliais alksnynai aprėmintų erdvių?.. Daug tų į atmintį ateinančių pradžių.

Gulbiniškai... Daug kartų esu taręs ir rašęs šio kaimo vardą. Juk ten būta, gyventa kone dvidešimt metų. Tenai,aname laike, pasiliko mano vaikystė, jaunystė. Ten mano pirmieji žodžiai, pirmieji žingsniai. Aš atėjau iš  tenai“.

test

Darbštuoliai Račkaičiai neišsižadėjo žurnalistikos. Turėdami nemažą šio darbo patirtį jie 1991 metais pradėjo  leisti tautiškos katalikiškos krypties savaitraštį vaikams „Kregždutę“. Šis laikraštukas lankė   per septynis tūkstančius skaitytojų, esančių įvairiose Lietuvos vietovėse. Jie rašė laiškus, siuntė savo kūrinėlius „Krežgdutei“. Daug jų būdavo išspausdinta laikraštėlyje. „Kregždutei“ talkino Bernardas Brazdžionis, Eugenijus Matuzevičius, Jurgis Jankus, Birutė Pūkelevičiūtė, Danutė Žilaitytė, Stasys Džiugas ir kiti vaikams rašantys poetai, rašytojai. Mokantis mylėti Dievą, Tėvynę, žmogų šis laikraštukas jaunuosius skaitytojus lankė aštuoniolika metų, buvo išleista pusaštunto šimto „Kregždutės numerių. Ją skaitydama užaugo viena karta. Milda ir Vygandas yra prasitarę, kad „Kregždutės“ leidyba kažin ar nesvarbiau ir reikšmingiau už parašytas knygas.

Nuo 1991 metų šie literatūros darbininkai ėmėsi dar vienos atsakingos ir reikšmingos veiklos – pradėjo rengti spaudai almanachą „Anykščiai; krašto kultūros istorijos puslapiai“ . Šis leidinys buvo Anykščių kultūros metraštis, populiarinantis kultūros paveldą, pasakojantis apie krašto šviesuolius, kovotojus už laisvę. Leidinys ėjo iki 2003 metų, buvo  išleista 20 numerių.

Žurnalistas ir poetas Mindaugas Stundžia Utenos apskrities laikraštyje „Utenis“ 1999 m. lapkričio 11 d. išspausdintame  straipsnyje „Prasmingai į širdį kalbanti versmė“ stebėjosi: „Kregždutė“ – tai katalikiškos dvasios vaikų  laikraštis, „Anykščiai“ –  to krašto literatūros, kultūros ir meno almanachas. Abu leidiniai periodiniai, abu labai skirtingi savo specifika. Tačiau ir „Kregždutė, ir „Anykščiai“ turi savo skaitytojus, nuolat laukiančius kiekvieno naujo šių leidinių numerio. Ir tik stebėtis reikia, iš kur savyje Milda ir Vygandas atranda tiek dvasinių ir kūrybinių jėgų suieškoti tų šviesių kibirkštėlių, laiko ir istorijos nugludintų, o kartais jau užmiršimo dulkėmis apneštų akmenėlių. Ir kaip geba kaskart naujau ir įvairiau sudėlioti iš jų ne tik skaitytojus viliojantį, bet ir šviečiantį į jų širdį bei protą kaleidoskopą“.               

Nepristingantys ryžto ir idėjų  M. ir V. Račkaičiai 2006 m. pradėjo rengti spaudai Anykščių Šv. Mato parapijos mėnraštį „Iš tiesų...“. Prisimindami 1938 – 1940 metais ėjusį laikraštėlį „Anykščių parapija“, mėnraščio „Iš tiesų ...“ rengėjai ir leidėjai tęsė jo tradicijas. Publikavo straipsnius, aiškino katalikiškų švenčių esmę, talpino sielovadai skirtas publikacijas, poezijos posmus, teikė Anykščių parapijos gyvenimo kroniką, skelbė pakrikštytų, sutuoktų ir palydėtų į Amžinybę anykštėnų pavardes. Daugiau kaip šešetą metų ėjęs mėnraštis „Iš tiesų...“ orientavo skaitytoją į krikščioniškąsias vertybes: dorą, šviesą ir tiesą, teikė sielai peno.

Milda ir Vygandas kartu yra parašę daugiau kaip dešimt knygų.Tai unikalus atvejis, kad vyras ir žmona kartu rašytų vieną ir tą pačią knygą. „Kaip jūs dviese rašote?“ – autoriai neretai išgirsta skaitytojų klausimą. O jie atsako paprastai, kad redaguoja vienas kito tekstą, tariasi, ginčijasi, kol pagaliau tas tekstas abiem tampa priimtinas.

Daug yra nuveikę M. Telksnytė ir V. Račkaitis eidami savo pašaukimo keliu. Tuo keliu juos veda meilė Tėvynei, Anykščių kraštui, ištikimybė lituanisto priedermei. 
Kiti autoriaus straipsniai Kryptis 
 Autorius: Berezauskienė Audronė
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ (Apžvalgas ir įvertinimus gali teikti tik registruoti vartotojai)
Anonimas
KOMENTARAS
APŽVALGA
Renginiai Anykščiuose
Tarptautinis pasakojimo festivalis „SEKAS“ (2017) - Atviras pasakojimo vakaras „Istorijų ratas“ - Festivalio akimirka
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Circulating Oils Library
Anykščių menininkų asociacija
Šilelis
Anykščių baseinas „Bangenis“