ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Mintys, perskaičius „Nematomąją žmogaus pusę“ - (2016 02 29)

Bronius Šablevičius
Bronius Šablevičius
Berezauskienė Audronė
Berezauskienė Audronė
Mano rankose 2015-ųjų metų pabaigoje pasirodžiusi Gamtos riterio, gamtos mokslų daktaro, fotografo Broniaus Šablevičiaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“. Knygos autorių pažįstu jau daugiau kaip dvi dešimtys metų. Žaviuosi jo moksliniais darbais, unikaliomis meninėmis fotografijomis, pasiaukojamu darbu dėl gyvosios gamtos išsaugojimo. Galiu apiberti Bronių daugybe komplimentų  ir tikrai yra  už ką....

Pradėjusi skaityti naująją jo knygą supratau, kad šį kartą Bronius veda skaitytoją ne vien gamtos, o ir kitais keliais, dalinasi kitokiais potyriais, stebina atvirumu ir net šokiruoja. Prisipažinsiu, kad pervertusi šimtąjį knygos puslapį, pradėjau uždavinėti sau klausimus: ką Bronius nori pasakyti skaitytojui? Koks gi jo požiūris į žmonių tarpusavio santykius? Kas jam priimtina, o kas ne? Ir atsakymus atrandu, nes per visą knygą tęsiasi nuorodos į tai, kas užkoduota knygos pavadinime – į nematomą, giliai slepiamą žmogaus pusę. Tai pagrindinis psichologinės knygos motyvas. Užtat daug reiškinių yra tartum siauru prožektoriaus šviesos spinduliu ištraukti iš nakties tamsos. Jie stebina ir supurto. Tada suprantu, kodėl knygos autorius pradžioje atskleisdamas knygoje gvildenamų temų įvairovę rašo: „Pabandžiau užgriebti tas, kurios giliai užslaptintos, nematomos, lyg antroji Mėnulio pusė. Nesibaiminu, jei skaitytojus nustebins, supurtys, šokiruos: aš noriu pažadinti iš „normalaus“ gyvenimo snaudulio. Bet kiekvieno mūsų sugedimas neduoda teisės nuteisti vienas kitą jau vien dėl to, kad vienų žmonių sugedimai skiriasi nuo kitų žmonių sugedimų...“.

Žinoma, kaip moteris, skaitydama pasigendu dėmesio moterims. Tačiau, pasak Broniaus, visi jo bičiuliai, pagalbininkai daugelyje gamtos tyrinėjimų darbuose – buvo vyrai. O ir iš Anykščių į Ignalinos kraštą jis išvažiavo ne „savosios“ moters ieškoti, o gyvenimą pradėti iš naujo. Tai didžiulis stresas bet kurio žmogaus gyvenime. Bronius paslėpė universiteto baigimo diplomą ir iš naujo, nuo nulio, lyg pirmaklasis, ėmė studijuoti antrą kartą – biologiją. O buvo pervirtęs jau per 30 metų slenkstį... Knygos autorius neslepia: pirmasis dešimtmetis naujoje veiklos srityje jam liko kaip aukso amžiaus tarpsnis.  Mėgiamas darbas, lyg naujas pasaulis, apglėbė visą  jo gyvenimą.

Smalsumo vedina negaliu padėti knygos į šalį. Žinodama, kad tai rašiusiojo dienoraštis (apie tai man prasitarė pats Bronius), vis dėlto atkakliai ieškau mylimos moters portreto, praleistų kartu su ja ir aprašytų akimirkų... Tačiau iš dienoraščio autorius iškėlė tik svarbius, jo požiūriu, epizodus ir atmetė neįdomius.  O epizodai autentiški, neišgalvoti, pasak paties Broniaus užrašyti vakare, dienai pasibaigus. Todėl spontaniški, gryni, be dvejojimų.  Pasirodo, pavėluotai atėjęs į biologijos mokslo sritį, Bronius stengėsi pasivyti prarastą laiką, o ne siekti asmeninės naudos.

Knygos autorius kaip žmogus, kaip biologas, studijavęs, be kita ko, ir genetiką, rodo savo toleranciją ir pakantumą  kitokiems. Nes knygoje visur lygina normaliais save laikančius žmones su jų vadinamais „nenormaliais, iškrypusiais“. Lygina dvi morales – ir vienų, ir kitų. Parodo, kad normalieji (labai neretai ar dažnai) yra patys nenormaliausi. Bet patys savęs taip nevadina ir neįvertina. Be to, yra net epizodas, kur „aukštai išsivystęs“ tėvas užmuštų savo 18 metų sūnų, jei sužinotų jį esant gėjumi. „Nežinojimas yra nemokšiškumo brolis“ – baigiu tą epizodą. Juk taip atsiskleidžiama dar viena nematomoji žmogaus pusė.

test

Bronius ištraukia į šviesą tai, ką žmonės slepia – mintis, moralę, elgesį, apgaulę, o paviršiuje parodo, kad yra vos ne šventieji, lyg be nuodėmės. Tai, pasak knygos autoriaus, pagrindinė mintis, kurią jis norėjo atskleisti ir parodyti. Bronius akcentuoja, kad žmonės galėtų bendrauti tarpusavy, bet negali. Daug tabu neleidžia, draudžia, lyg jie būtų Naujosios Gvinėjos papuasų gentys... Jis įžvelgia žmonių susvetimėjimą ir atskirtį vieno nuo kito, o atskirtį suformuoja tie patys žmonės, laikantys save normaliais. „Kiekvienas sau kvėpuoja, sau kraujas teka, kiekvienas beviltiškai įkalintas, be galo vienišas nuosavame kailyje. Glaudžiamės vienas prie kito, trinamės vienas į kitą, kad bent retkarčiais išsiveržtume iš tos šmėkliškos vienatvės... Akimirksniu aš prasiskverbiu į tave, ištisą minutę tikėsiu, jog esame du susipynę stiebai, išaugę iš vienos šaknies, o paskui mes atsiskirsim ir vėl būsime kiekvienas sau. Dvi paslaptys, du melai. Visko – du! Akimirksnio džiaugsmas, akimirksnio apsigavimas, ir tu vėl vienišas, su savo kepenimis, blužnimi, su visais savo viduriais – štai tavo vieninteliai draugai“ (219 p.). Pasak Broniaus, tai vieno prancūzų dramaturgo žodžiai, kurie tinka ne vienam iš mūsų... Žmonių vienatvė lydi mus visus nuo gimimo iki mirties. Gimstame vieniši ir mirštame vieniši.

Knygoje daug temų... Nelengva visas aprėpti ir aptarti. Nediskutuosiu apie politiką... Visada galvojau ir galvoju, kad politika yra vyrų reikalas. Akivaizdu, kad knygos autoriui tai aktualu, jis yra Lietuvos patriotas, nėra abejingas tam, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime, o  aprašinėdamas gimtosios šalies gamtą ją iškelia taip aukštai, kad nublanksta net Kroatijos, Graikijos ir kitų, man asmeniškai, įspūdingų šalių grožis. „O, keliauti po Lietuvą, lėkti prie ežerų, nakvoti kaskart kituose krantuose, patirti spalvingus saulėtekius! Kokia mūsų Lietuva graži! Ką? Blankiau nei Graikijos salose, Italijoje, Bavarijos kalnuose ar Norvegijos fiorduose? Bet Lietuvoje tų  anų grožybių ir nereikia. Mes turime tai, ko nėra nei Graikijoje, nei Skandinavijoje ar Kroatijos pajūriuose. Visi tie rojaus kampeliai reikalingi ten, kur jie buvo sutverti ir tebėra iki šiol.

Skrendame, lekiame jų pažiūrėti, aikčiojame nuo įspūdžių srauto. Bet mūsų ežerų, kalvų, miškų, upių komplekso ir jo patrauklumo nerasime niekur, tik čia, Lietuvoje. Iš visų svetimžemių rojų vėl grįžtame į savo kraštą. Jis vienintelis toks“.

Negaliu nesižavėti perteiktais gamtos vaizdais, kurie kaip kine atgyja mano akyse: „ O! Atsibusti šviesų vasaros vidurnaktį, o saulei tekant jau skverbtis giria! Kokia palaima regėti vos kylančios saulės spalvas rasos lašuose, praeiti per rytinį paukščių čiulbesį iki paslaptingosios Miednos, grįžti iš apsemtų miškų su tais įspūdžiais, kurių lėkiau ieškoti, o po to – nukritus į žydinčių dobilų ir ramunių lauką, žiūrėti dangaus gelmėn, kur klykauja tikras erelis, virtęs krisleliu po baltu debesim!

Įsijaučiau į paukščio laisvę ir jo skrydį. Koks dvasinis pakilimas! Šaukiu! „Gyvenimas gražus. The life is beautiful. La vida es hermosa. Žizn prekrasna. Tegu visi supranta, ką šaukiu“ (232 p.). Pasak Broniaus, nors kartą gyvenime reikia tai pamatyti savo akimis, pačiam išgyventi tokį dvasinį apsivalymą ir pakylėjimą. Tačiau, aš asmeniškai esu įsitikinusi, kad ne kiekvienam tai duota. Tik giliai dvasingas, jautrus ir kūrybingas žmogus gali tai išjausti ir perteikti žodžiais, kurie užkabina ir įtikina: „Gyvenimas  gražus“...

Knygos autorius studijuoja žmonių psichologiją, pastebi jų elgseną beveik taip pat, kaip paukščių ar vabalų. Štai knygos 202 puslapyje, kone žmonių gyvenimą gyvena vabalai. Skaitau ir įsivaizduoju vabalėlį straubliuką, vardu Larinus sturnus, kurio išvaizdą taip tipiškai aprašo etologas (žmogus, tyrinėjantis gyvūnų elgseną): „Storulis, trumpulis, noselė ištįsusi į ilgą straublelį. Nors pilkas, bet apkibęs mikroskopiškai mažyčiais geltonais žvyneliais, kurie susibūrę į krūveles. Ir tupi toks trumpas storulis lyg nupenėtas paršiukas ant lapo ar žiedo. Gražus, mielas, pilkai ir geltonai margas vabalėlis.

test

Pataikiau stebėti jų tuoktuvinį ritualą. Kas jiems svarbu? Tas pats, kas ir žmonėms – maitintis ir daugintis. <...> Jei detaliai aprašyčiau vabalėlių poravimosi veiksmus, o stebėjau keletą jų porų, – išeitų, dorų žmonių supratimu, pornografinis apsakymas arba amoralus videoklipas, už ką būčiau apkaltintas. Bet pabandysiu, nes gyvūnų elgsenos žinojimas yra viena iš vertingiausių sąlygų jų apsaugoje“.

Taigi, iš kur galėčiau sužinoti apie vabalų tuoktuves, jei ne Bronius. Pasakysite, kad galima iš įvairių kitų šaltinių: enciklopedijų, žinynų, pagaliau iš visagalio interneto. Tačiau tai nebus įtaigu, nes nepajusiu perteiktos emocijos, kuri spinduliuoja iš Broniaus tekstų. Čia viskas taip tikra ir gyva, viskas išjausta, išgyventa ir pagrįsta – žmonės elgiasi taip, kaip ir vabalėliai. Argi tai neįdomu?

Perskaičiusi apie Minčios girią, kurioje niekada nebuvau, mintimis ten nuskubu ir stebiu tą vaizdą kartu: „Čia, pasaulio atskirtyje, lyg nepažįstamoje šalyje, krauna lizdus ereliai žuvininkai.<...> Ten, kur pieva susiliečia su aukštu eglynu, erelis turi savo kasmetinį lizdą. Štai jis pakilo ir šiltų oro srovių sukamas, iškilo iki debesėlių. Ten klykavo ir vartėsi lyg tebeieškodamas sau poros. Jei ne balsas – niekas aukštybėse jo neįtartų. Kaip pasakiškai jam turėjo atrodyti Ažvinčių ir Minčios girių platumos“! (232 p.) Kartu su knygos autoriumi įsijaučiau į paukščio laisvę, stebėjau jo skrydį... Vėliau pergyvenau už negerus žmones, kurie miške išbaidė erelio žuvininko šeimyną... Pykau ir net garsiai bariausi... Knygoje visko daug... Daug temų, dar daugiau pasakojimų, istorijų. Ir visos jos mane prikaustė, norėjosi sužinoti daugiau, smalsu buvo – o kas toliau?..

Taip puikūs vakarai su naująja mano bičiulio, Anykščių krašto žmogaus, gyvenančio Ignalinos krašte, gamtininko B. Šablevičiaus knyga „Nematomoji žmogaus pusė“. Prisipažinsiu, kad tik studijuodama ir besiruošdama egzaminams skaičiau taip, kaip šį kartą skaičiau Broniaus knygą – braukiausi, žymėjausi, kai kurias frazes skaičiau po du kartus, nes norėjau įsidėmėti, atsiminti.

Pradėjusi skaityti knygą, sau uždaviau aibę klausimų, o versdama priešpaskutinius knygos puslapius radau ir Broniaus klausimus: „Kodėl? Kodėl? Kodėl?“... Pasirodo, kad ir mokslininkai ne į visus klausimus turi atsakymus.

Žinoma, dar galėčiau aptarinėti temą apie moteris. Bronius rašo: „Moters logika nesuprantama, kaip laikas: visi žino, kad laikas yra, bet niekas negali jo paaiškinti. Kam moterims logika? Jos ir taip gražios. Pridursiu nuo savęs: jei nori susipykti su moterimi, pradėk su ja bendrauti telefoninėmis žinutėmis. Tu jas rašysi neutraliai arba draugiška intonacija, o moteris perskaitys ta intonacija, kokioje emocinėje būsenoje tuo metu yra. Todėl daug kartų mano siųstieji tekstukai būdavo perskaityti kaip pajuoka ar įžeidimas. Siau-bas! Mano aiškinimų ir girdėti nenorėdavo...“. Čia ir sustosiu, nes mano subjektyvia nuomone vyrai galvoja, kad moterys skaito jų mintis, o moterys laukia, kada vyrai aiškiai pasakys, ką jie galvoja...

Užverčiu paskutinį knygos „Nematomoji žmogaus pusė“ puslapį ir skubu ieškoti knygos apie Volfgangą Amadėjų Mocartą. Negaliu ir nenoriu būti sąraše žmonių, nežinančių Mocarto biografijos. Jei Bronius sako, kad Mocarto gyvenimą reikia žinoti kiekvienam, kad taptų geresniu, vadinasi taip ir yra.  Aš noriu būti geresne...

Pabaigai – pokalbis su Onute. Prieš tai dar turiu pasakyti, kad su Onute man taip pat teko bendrauti prieš daugelį metų, kai kartu mokėmės Rokiškio kultūros mokykloje, tik ji studijavo režisūrą, o aš bibliotekininkystę-bibliografiją. Ir nereiktų stebėtis – juk autorius aprašo realius žmones, kuriuos ne tik aš viena galėjau sutikti. Štai dialogas su Onute knygoje :

 „ – Broniau, pasakyk, kokia mūsų ugnis?
Karšta – sakau. Dar kokia? – Balta. Dar kokia? – Viską naikinanti. Dar kokia? – Šventa. Dar kokia? – Vienijanti žmones. Dar kokia? – Amžina... Ugnis amžina! Net jei ji nedega laužavietėje, bet jos nepamirštame, kaip ji mus vienijo – ugnis tampa amžina. Mūsų ugnis, liepsnojusi prieš  n metų, liko gyva. Tik kūrenti ją reikia su tais, kuriuos myli, o tu – tarp jų “ (54 p.).
Kiti autoriaus straipsniai Kryptis 
 Autorius: Berezauskienė Audronė
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ (Apžvalgas ir įvertinimus gali teikti tik registruoti vartotojai)
Anonimas
KOMENTARAS
APŽVALGA
Renginiai Anykščiuose
Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi″ (2016) - Rolan­das Kazlas „Atrask mane“ - Vilma Paulauskaitė ir Dijana Petrokaitė
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Circulating Oils Library
Anykščių menininkų asociacija
Šilelis
Anykščių baseinas „Bangenis“