ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

Lietuvoje gimdo tik karvės ir avys - (2019 10 22)

Pakeleivingi (2019)
Pakeleivingi (2019)
Smalskas Žilvinas Pranas
Smalskas Žilvinas Pranas
Anykščių kultūros centro pastangomis įvyko šeštasis Profesionalių teatrų nacionalinės dramaturgijos festivalis „Pakeleivingi“. Šį projektą remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos Kultūros ministerija, Anykščių rajono savivaldybės administracija ir kiti rėmėjai. Per aštuonias dienas Anykščių kultūros centro salėse buvo parodyta dešimt spektaklių. Pamatyti tiek gerų spektaklių neišvažiavus iš Anykščių, yra didelė dovana anykštėnams. Už tai esame dėkingi Anykščių kultūros centro kolektyvui. Festivalio metu buvo renkamas geriausias spektaklis, geriausio vyro ir geriausio moters vaidmens atlikėjai. Buvau šios komisijos narys, mačiau visus spektaklius, todėl ryžausi pasidalinti keliomis įžvalgomis kas naujo ir kas madinga Lietuvos teatre.

Madinga atlikti po kelis vaidmenis


Po kelis vaidmenis viename spektaklyje aktoriai atliko dviejuose festivalio spektakliuose: Alytaus miesto teatro spektaklyje ir Režisieriaus Aido Giniočio pastatytame Keistuolių teatro spektaklyje pagal Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ . Šiame spektaklyje aktoriai atliko ir po tris vaidmenis. Ypač buvo pastebimas Keistuolių teatro aktorius Vaidotas Žitkus. Jis įtikinamai pavaizdavo senelį, tėvą ir dėdę. Visus šiuos tris personažus talentingas aktorius keisdamas šukuoseną, mimikas, balsą, pavaizdavo skirtingus ir įdomius. Jis buvo nominuotas „Festivalio aktorium“. Šiame pastatyme vaidino devyni aktoriai. Gal kad būtų lengviau išsiruošti į gastroles, režisierius „sutaupė“ aktorių kiekį - septynis personažus vaidino aktoriai jau esantys scenoje ir prieš tai vaidinę kitus veikėjus. Pastebėta buvo ir Ramunės Skrebūnaitės sukurta minimalistinė, funkcionali scenografija. Spektaklyje „Riešutų duona“ visi aktoriai buvo labai žaismingi ir jaunatviški, skambėjo „The Beatles“ muzika, tai žiūrovams sukėlė malonius, nostalgiškus jaunystės prisiminimus.

test

Perkrauta scenografija

Kelių festivalio pastatymų scenografijoje buvo vienas – kitas nereikalingas daiktas. Bereikalingų daiktų gausa visus pranoko režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas pagal Indrės Bručkutės pjesę spektaklis „Hotel universalis“. Scenografė Elžbieta Kvašytė scenoje pastatė visą viešbučio holo interjerą su baru, minkštasuoliais, garderobu, liftu į antrąjį aukštą ir stikline pertvara. Ji atskyrė sceną nuo žiūrovų. Susidarė įspūdis lyg žiūrėtume pro langą į veiksmą viešbutyje. Spektaklio metu iš viešbučio išvytas aktorius išėjo už šios pertvaros ir atsisėdo salėje tarp žiūrovų, lyg pabrėždamas kad tai kas vyksta už stiklo yra ne mūsų gyvenimas. Bet ar dėl to verta vežiotis ir kas kartą montuoti bene keturiasdešimties kvadratinių metrų ploto stiklinę pertvarą? Tuo labiau, kad idėja yra ne nauja. Senesniame Anykščių festivalyje panašią pertvarą jau matėme Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Durys“ scenografijoje. Ten pertvara buvo labai gerai „įveiklinta“, aktoriai vaidino abiejose pusėse ir šiapus stiklo ir anapus. Už šios scenografijos sukūrimą Goda Palekaitė 2018 metais apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Panevėžiečių stiklo pertvara atrodė kaip pigi įvertintos scenografijos kopija.

test

Pasakojamasis žanras

Festivalio naujiena – tekstiniai spektakliai. Juose aktoriai ne vaidina įvykių, bet juos pasakoja. Vienas po kito buvo parodyti du spektakliai „dvyniai“. Autoriaus ir režisieriaus Agniaus Jankevičiaus Nacionaliniame Kauno dramos teatre, pagal Juozo Grušo kūrybą pastatytame spektaklyje „Šventė“ ir pjesės autoriaus bei režisieriaus Aleksandr Špilevoj Valstybiniame Šiaulių dramos teatre pastatytame spektaklyje „Bagadelnia“ buvo sunku rasti kelis skirtumus. Spektakliai skyrėsi tik aktoriais ir pasakojimų turiniu. Toliau apie abu pasakosiu, kaip apie vieną: Scenoje – stalo plokštuma ir kelios sėdimos vietos. Už jų – plokštuma, ant kurios spektaklio metu rodomas kinas. Spektaklio metu tarp pasakojimų salėje uždegama šviesa, pasirodo jaunuolis ne teatriniu kostiumu, jis ne pasakotojas, ne veikėjas, lyg kažkoks „moderatorius“ ar tarpininkas tarp aktorių ir žiūrovų palaikantis dialogą. Pasakotojai scenoje keikiasi. Tiesa, Kauniečiai buvo „kietesni“ : jie įvedė personažą – lietuvišką kiaulę – nutukusią neįgalią moterį, kitas personažas iki pusės nuogas gėrė alų, taškė raudonus dažus. Prie tokių pigių efektų teatre esame įpratę. Bet šių spektaklių forma – nauja, teatras – labai ne tradicinis. Tik abu pastatymai – vienodi.

Šokis teatre

Kūrinio autorė, choreografė Ugnė Dievaitė pagal Salomėjos Nėries dienoraščius Šeiko šokio teatre pastatė spektaklį „Nakties mirgėjimas“. Ir šis spektaklis buvo ne tradicinio teatro pavyzdys, tai buvo šokio spektaklis. Scenoje šėlo dvi šokėjos, šalia jų sėdėjo muzikantas. Muzikantas atrodė labai profesionaliai. Jis ne tik kompiuteriu leido fonogramas, bet ir pats grojo gitara, į mikrofoną pirštais mušė ritmą. Uždususios šokėjos pasikeisdamos skaitė ištraukas iš Salomėjos dienoraščio ir vėl pasinerdavo į šokio sūkurį. Man stebėti šį reginį buvo labai įdomu.

Po spektaklio nugirdau dviejų žiūrovių pokalbį. Jos sakėsi nesupratusios kas norėta pavaizduoti. Viena šokyje matė fabriką, kita įžvelgė gimdomą ir vis duodamą kitai vaiką, kurio niekas neima. Manau, kad kiekvienas ir turime matyti kitaip, pasiremdami savo fantazija ar patirtimi. Šokiu tikslios informacijos perduoti neįmanoma. Stebint šokį kiekvienam iškils skirtingi vaizdiniai. Tokie spektakliai sužadina ir lavina fantaziją. Tik reikia ne bijoti pasinerti į savo svajones.

test

Tikras tradicinis teatras

Po šių eksperimentinių pastatymų Alytaus miesto teatras buvo tikra atgaiva tradicinio teatro mylėtojams. Festivalyje jie parodė pagal Mindaugo Valiuko pjesę „Kaip akmuo“ režisieriaus Arvydo Lebeliūno sukurtą spektaklį „Pamatai iš Mindaugo pilies. Netikras akmuo“. Šis pastatymas pelnytai buvo nominuotas „Festivalio spektakliu“. Vieningą ir kokybišką visumą sudarė spektaklio muzika, scenografija, aktorių darbas. Spektaklyje pasakojamos istorijos atsitikusios sename name. Namas – turistų lankomas objektas. Turistams išėjus, ekspozicijos prižiūrėtoja mintimis nuklysta į praėjusius įvykius šiame name. Taip paveikslai keičia vienas kitą. Aktorė, vaidinusi namo – muziejaus prižiūrėtoją ir gidę spektaklyje dainavo gyvai. Jos labai profesionaliai atliekamos dainos dar stipriau emociškai veikė žiūrovus ir taip labai įtaigiame spektaklyje. Kad šis spektaklis vertas pripažinti geriausiu, sutapo komisijos ir kalbintų žiūrovų nuomonės. Anykštėnams reikia seno gero teatro.

Kam tas televizorius?

Autorius ir režisierius Agnius Jankevičius festivalyje pristatė ir antrąjį savo kūrinį: Kauno miesto kameriniame teatre pastatytą spektaklį „Niggaz“. Kaip ir anksčiau parodytame jo sukurtame spektaklyje „Šventė“ vyravo monologai. Jaunas kūrėjas renkas aktualias temas. Spektaklis „Niggaz“ paskoja apie tris koleges pedagoges, kurios uždarius kaimo mokyklą liko be darbo. Jų sumanymas atsivežti daugiavaikių migrantų šeimų ir taip atgaivinti mokyklos veiklą buvo pavaizduotas tragikomiškai. Spektaklyje skambėjo ne vientisas muzikinis apipavidalinimas: gyvai atliekamos sumodernintos sutartinės ir staiga - Elvio Preslio fonograma. Emociškai iškelta scena apie gaisrą koncentracijos stovykloje ir pasakojimo herojų areštą. Spektaklio finalas neįsimintinas. Finalo nebuvo. Paliesta daug įdomių temų, bet jos plačiau nevystomos: Tema - televizorius meluoja; Netikrų pranašų tema; Tema – į užsienį susirasti vyro, nes čia visi krepšininkai. Šios ir daugybė kitų temų paliečiamos paviršutiniškai. Spektaklio pagrindinė linija – demografijos tema pabrėžiama įspūdingu sakiniu: Lietuvoje gimdo tik karvės ir avys. Scenos centre visą bene dviejų valandų trukmės spektaklį stovėjo televizorius. Kam tas televizorius? Ar vieną kartą duonai pasidėti, ar padaužyti į jį knygą? Mano manymu, tai neįveiklintas, bereikalingas griozdas scenoje. Nepaisant to, kad jaunam režisieriui turiu daugybę klausimų, yra už ką jį pagirti ir pasidžiaugti jo darbais. Pasimėgaudamas aktorių meistriškumu stebiu jo spektaklius. Prisiminus spektaklius „Šventė“ ir dabar aptariamą „Niggaz“ galiu pasakyti kad su aktoriais jam sekasi puikiai. Gal režisierius juos taip „išdresuoja“ o gal pasirenka talentingiausius žmones? Jo aktorių darbas mane žavi visada. Ne išimtis ir šis spektaklis. Trys jaunos aktorės labai gerai dainavo, valdė tekstą, emocijas. Visą spektaklį „nepametė“ charakterių. Už tai pelnytai Gabrielė Ladygaitė, Greta Šepliakovaitė, Severina Špakovska nominuotos „Festivalio aktorėmis“.

test

Festivalį aptarė Žilvinas Pranas Smalskas
Kiti autoriaus straipsniai Kryptis 
 Autorius: Smalskas Žilvinas Pranas
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!
Renginiai Anykščiuose
Šven­ti­nis kon­cer­tas „Oši­mas…“ - Šoka liaudiškų šokių kolektyvas „GOJUS“
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Circulating Oils Library
Anykščių menininkų asociacija
Šilelis
Anykščių baseinas „Bangenis“