ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS
Teatralai išskleidė „stebuklingą kilimėlį“… - (2017 05 19)
ARTimi (2017)
Anykščiuose baigėsi trečius metus iš eilės vykstantis tarptautinis
mėgėjų teatrų festivalis „ARTimi“. Pasak festivalio organizatoriaus,
Anykščių kultūros centro direktorės Dijanos Petrokaitės, susirinkdami
buvome artimi savo meile teatrui, o išsiskirstome artimi savo sielomis
ir širdimis. Per keturias dienas, praleistas Anykščiuose, artimais tapo
aktoriai, režisieriai, teatro ekspertai ir teatro mėgėjai iš Italijos,
Florencijos miesto internacionalinio centro teatro, iš Ukrainos, Kijevo
miesto teatro „SPLASH“, teatralai iš Estijos, iš Lenkijos, Punsko miesto
teatro „Aurora“, iš Latvijos, Liepojos metalurgų liaudies teatro, iš
Vilniaus teatro „Arlekinas“, teatralai iš Klaipėdos ir iš Anykščių.
Penkių šalių teatrai parodė dvylika spektaklių. Kiekvienos dienos vakare
vyko matytų pastatymų aptarimai ir bendravimas neformalioje aplinkoje.
Tai labai suartino teatro mylėtojus. Jie išsiskirstė su ašaromis akyse.
Tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „ARTimi“ - Spektaklis „1984“ (Nuotrauka: Gintaras Kazakevičius)
Anykščių kultūros centro režisierius Jonas Buziliauskas:
– Baigėsi teatro šventė. Liko malonūs įspūdžiai. Gera buvo bendrauti ir dalintis kūryba su kolegomis režisieriais ir aktoriais. Su malonumu scenoje pristačiau visus atvykusius teatrus iš Lietuvos ir užsienio. Džiaugiuosi, kad į festivalį iš Klaipėdos atvyko ir mano sūnus Simas Buziliauskas. Jis su savo kolege aktore ir dainininke Evelina Lozdovskaja parodė muzikinį spektaklį – koncertą „13 su puse dainų apie meilę Jam ir Jai“. Ekspertai gerai įvertino jų pasirodymą. Tuo labai džiaugiuosi. Gerai įvertino ir mano kūrybą.
Norėčiau padėkoti visiems padėjusiems suorganizuoti teatrų festivalį. Dėkoju visiems rėmėjams. Dėkoju visiems, atidavusiems savo laiką, širdis ir visas tas dienas užiminėjusiems svečius. Už visokeriopą pagalbą dėkoju Anykščių kultūros centro darbuotojams: direktorei Dijanai Petrokaitei, Reginai Stumburienei, Juliui Jakubėnui, Nijolei Šaltenytei ir kitiems. Labai vertinu AKC techninio personalo pagalbą. Dėkoju nuolatiniams festivalio žiūrovams. Jų buvo kokių 10. Dėkoju ir tiems, kuriuos pamiršau paminėti.
Estijos režisierius ir aktorius Tiit Alte:
– Man pasisekė sudalyvauti šiame festivalyje. Aš Anykščių kultūros centro teatre stačiau spektaklį, skirtą kitam festivaliui „Baltijos rampa“. Jonas Buziliauskas pakvietė dalyvauti ir šiame festivalyje „ARTimi“, nes matė, kaip dirbu. Gal todėl, kad mano darbas kitoks? Pasirinkau sunkią medžiagą – Samuelį Beketą. Jo kūrybos dar nebuvau statęs. Jaudinausi, kaip man pavyks. Nenorėjau pastatyti buitinės pjesės, kokią festivalyje parodė Liepojos Metalurgų Liaudies teatras iš Latvijos. Režisierė Daina Kandevica pagal Liucijos Sintijos Černiauskaitės pjesę „Čiuožianti“ pastatė tradicinį spektaklį. Tai yra įdomu. Gerai, kad kiekvienas teatras kitoks. Džiugina tai, kad žmonės galvoja ir apie rimtus dalykus, kad dalinasi su visais.
Bet S.Beketas reikalauja kitokių išraiškos priemonių. S.Beketo kūryba vadinama absurdo ar filosofiniu teatru. Anykščių aktoriai puikiai įvykdė mano sumanymą. Susidraugavome su menininku Žilvinu Pranu Smalsku. Jam patikėjau sukurti scenografiją. Ilgai abu mąstėme, kaip pavaizduoti S.Beketo nuorodą, kad veiksmas vyksta griuvėsiuose. Nesinorėjo primityviai vaizduoti griuvėsių. Man patiko Žilvino skulptūrų, pastatytų Anykščiuose po tiltu per Šventąją tema „Suvalgytos žuvys“. Žilvinas „pagavo“ šią mintį, bet ilgai nieko nedarė. Matyt galvojo. Į Anykščius repetuoti buvau atvykęs tris kartus. Dirbome po savaitę, bet scenografijos vis nebuvo. Pradėjau nerimauti. Žilvinas sakė, kad padarys laiku. Likus dešimčiai dienų iki premjeros, facebooke radau jo man siųstą eskizą. Komentatoriai rašė, kad primena badą, skurdą, kad baisu, nemalonu. O juk tai ir yra tai, ko reikia. Man patiko idėja pavaizduoti žuvies griaučius. Žilvino kirviu ištašyta scenografija atrodė puikiai. Po spektaklio ją išnešėme į lauką ir ji tapo festivalio akcentu. Anykštėnų aktorių darbu esu labai patenkintas. Manau, kad viskas pavyko. Pavyko ir kitiems festivalyje dalyvavusiems teatrams. Atrodo, kad esame gerame kelyje.
Italijos, Florencijos miesto internacionalinio centro teatro režisierė Olga Melnik:
– Į festivalį atvežėme pramoginį spektaklį „Pizza“. Tai – veiksmo ir garsų spektaklis. Žodžių jame girdime labai mažai ir tie yra puikiai pažįstami iš itališko folkloro. Visi mano aktoriai – mėgėjai. Jie viską daro iš širdies. Jiems vaidinimas yra poreikis, būtinybė. Išvažiuodami į šį festivalį nustūmėme šalin savo tiesioginius darbus ir atvažiavome vaidinti.
Profesionaliems teatrams nepavydime. Italijoje skurdėja teatrų finansavimas. Aktoriai ir režisieriai uždarbiauja „iš šalies“. Kai skurdėja finansavimas, skurdėja ir teatrinė kalba, išraiška. Mėgėjai laisvesni. Mes galime vaidinti sau ir žiūrovui. Mūsų nevaržo religinė ar politinė cenzūra. Negauname pinigų iš valdžios ir neprivalome jiems atidirbti. Mums teatras – džiaugsmas. Tai ir perteikėme savo spektakliu žiūrovams. Girdėjosi, kaip juokiasi salėje tarptautinė publika. Reiškia, jie mus suprato ir džiaugėsi kartu su mumis.
Ukrainos, Kijevo miesto teatro - studijos „SPLASH“ režisieriai ir vadovai Nataša Jakimčenko ir Aleksei Jaciuto. N. Jakimčenko:
– Nors mūsų teatro repertuaras labai įvairus, stengiamės būti kuo suprantamesni užsienio publikai. Dirbame dėl kelionių ir savo sielai, džiaugsmui. Į festivalį atvežėme spektaklį be žodžių pagal Džordžą Orvelą „1984“. Esame girdėję, kad Anykščių teatre panašius muzikos ir judesio spektaklius statė režisierė Rūta Smalskienė. Jie sulaukė populiarumo Lietuvoje. Reiškia, mūsų eksperimentai panašūs ir jie turi teisę gyvuoti.
A. Jaciuto:
– Mūsų teatre – studijoje Kijeve lavinasi per 100 žmonių. Priimame tik suaugusius 18 – 50 metų amžiaus žmones. Daug dirbame su judesio plastika, nes tai – tarptautinė išraiškos priemonė. Į repeticijas ir pasirodymus einame su didžiausiu džiaugsmu. Visi mūsų trupės aktoriai ir režisieriai dega vidiniu šūkiu „Užkariausime Pasaulį“. Statome tarptautinei publikai suprantamus pasirodymus ir važiuojame į tarptautinius festivalius. Kas metai aplankome po tris ir daugiau užsienio šalių. Šiais metais pirma mūsų užsienio kelionė į festivalį Anykščiuose. Publika mus gerai priėmė. Visi tai jaučiame ir stengiamės maksimaliai atsiskleisti.
Lenkijos, Punsko miesto teatro „Aurora“ režisierė Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė:
– Į festivalį Anykščiuose atvežiau premjerą. Spektaklis pastatytas pagal Vytauto V. Landsbergio pjesę „Viltis“. Tai yra biografinis spektaklis apie Vilių Orvydą, apie jo sodybą ir gyvenimą. Kad vaidinimas nesigautų kaip nuobodus pasakojimas, ieškome naujų išraiškos priemonių. Lygindamiesi su profesionalais einame į reginio, formos estetiką. Prigalvojame naujų dalykų. Aktorių meistriškumo trūkumą galima užmaskuoti pridedant simbolių, naujų sprendimų. Salėje žiūrovų kėdes sustatėme trikampio forma. Tai lyg dievo akis, kurioje aktoriai iš akmenų ir namelių statė sodybą. Veiksmas vyko visoje salėje ir žiūrovams už nugarų. Į veiksmą įtraukėme ir žiūrovus. Jie skaitė citatas iš Orvydų sodybos atsiliepimų knygos. Manau, viskas mums pavyko neblogai. Ekspertai pagyrė, žiūrovai paplojo.
Vilniaus jaunimo teatro „Arlekinas“ režisierė Tatjana Timko:
– Festivalyje parodėme spektaklį „Lėlininkas“ pagal V.Šekspyro dramą „Otelas“. Mūsų teatras originalus tuo, kad dirbame klounados ir bufonados išraiška. Aktoriai – lyg arlekinai grimuotais veidais paryškintai ir perdėtai perteikia jausmus. Tai – teatrinė, bet ne cirko, klounada. Mes žmonių nejuokinam, o ieškome problemų atskleidimo priemonių. Bet kai žiūrovai juokiasi, labai džiaugiamės. Reiškia, išraiška yra paveiki.
Tarptautinių festivalių žiuri dažnai pasidžiaugia, kad toks žanras dar išliko. Mus pagyrė ir Anykščių festivalio ekspertai.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatro poskyrio vadovė Irena Maciulevičienė:
– Mėgėjų teatras „eina į kalną“, sparčiai tobulėja. Režisieriai ir aktoriai dirba profesionaliai, neretai geriau už profesionalus. Visi turi savo žanrą, stilių, eina savo kryptimi. Teatras – įvairus, kaip ir mūsų gyvenimas.
Norėčiau išskirti Anykščių kultūros centro teatro spektaklius „Margarita“ ir „Emigrantai“. Pagal Mara Zalite „Margarita“ spektaklį pastatė režisierius Jonas Buziliauskas. Spektaklis labai vizualus, gerai apšviestas. Stipriai patobulėjo pagrindinio vaidmens atlikėja Eugenija Gnedova, išmoko lietuviškai kalbėti.
Spektaklyje pagal Slavomirą Mrožeką „Emigrantai“, režisieriui ir aktoriui, charizmatiškajam Jonui Buziliauskui niekuo nenusileido aktorius Linas Pauliukas. Jis vaidino profesionaliai.
Režisieriaus Ervino Koršunovo pagal Samuelį Beketą pastatytame spektaklyje „Ne aš“ puikiai dirbo Vilniaus „MI“ teatro aktorė Laura Varnauskaitė. Nepaisant to, kad visą spektaklį scenoje buvo viena, ji taip valdė publikos dėmesį, kad žiūrovų žvilgsniai buvo prikaustyti. Laura – aktorė mėgėja, bet dirba stipriau už profesionalus. Ji pati labai išgyvena tai, ką vaidina. Kartais rodosi, kad įtampa pakyla iki žmogaus galimybių ribos. Joks profesionalas sau to neleistų, nes jie negali išnaudoti visų resursų viename spektaklyje.
Profesionalus mėgėjų teatrų festivalis „ARTimi“ buvo puikus. Blogai nebuvo nieko.
Lietuvos teatro korifėjus, režisierius ir pedagogas Gytis Padegimas, pastatęs per aštuoniasdešimt spektaklių, dirbęs keleto teatrų vadovu, dėstantis teatro meną studentams Lietuvoje ir užsienyje:
– Kuriančių žmonių negalima skirstyti į mėgėjus ir profesionalus. Tai dar kartą įrodė šis teatrų festivalis. Jis buvo labai spalvingas ir įvairus, gyvybingas. Nustebino žanrų įvairovė.
Matėme puikų poetinio folkloro spektaklį „Undeniu, ugniu, žalynais“. Jį režisierius Šarūnas Kanickas pastatė pagal Reginos Katinaitės – Lampickienės tarminę poeziją Utenos „Žaliaduonių“ teatre.
Maloniai nuteikė anykštėnų spektaklis A.Vienuolio „Prieblandoje“, režisierius Jonas Buziliauskas. Naktį prie A. Baranausko klėtelės spektaklio metu tvyrojo nuostabus bendrumo jausmas. Žiūrovai ir aktoriai dar kartą apgalvojo žmonių egzistavimo prasmę. Anykštėnai turi stiprią įvairaus amžiaus teatro trupę. Šalia puikiai vaidinusių Audronės Pajarskienės ir kitų teatro veteranų, gerai pasirodė jaunosios kartos aktorius Gintautas Kazakevičius ir kitas jaunimas. Ne taip svarbu yra kūrinio temos aktualumas, tai – tik pretekstas įvykiui. Anykštėnų teatro trupė išskleidė stebuklingą kilimėlį ir sukūrė stebuklą.
Matėme daugybę įvairių spektaklių. Matėme net du Samuelio Beketo pastatymus, skirtus teatro gurmanams. Tokius spektaklius nebūtų gėda turėti savo repertuaruose ir rimtiems teatrams. Nustebino anykštėnų parodyti du etiudai „Teatro fragmentas 1“ ir „Ateina ir išeina“ Režisierius estas Tiit Alte. Labai brandžiai vaidino Anykščių teatro aktoriai. Džiugu, kad režisieriai, aktoriai ir publika subrendo S.Beketo kūrybai.
Tiesa, žiūrovų galėjo būti ir daugiau. Dėl to vieni kaltina pavasarinius darbus, kiti – Euroviziją. O aš pasakyčiau, kad organizatoriai turėjo pereiti per mokyklas ir suorganizuoti vyresnių klasių moksleivių atvykimą.
Aktorius Žilvinas Pranas Smalskas:
- Ir aš ten buvau, tašiau, vaidinau, alų, midų gėriau... Ir aprašiau.
Profesionalaus mėgėjų teatrų festivalio „ARTimi“ FOTOGALERIJOS
Tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „ARTimi“ - Spektaklis „1984“ (Nuotrauka: Gintaras Kazakevičius)
Anykščių kultūros centro režisierius Jonas Buziliauskas:
– Baigėsi teatro šventė. Liko malonūs įspūdžiai. Gera buvo bendrauti ir dalintis kūryba su kolegomis režisieriais ir aktoriais. Su malonumu scenoje pristačiau visus atvykusius teatrus iš Lietuvos ir užsienio. Džiaugiuosi, kad į festivalį iš Klaipėdos atvyko ir mano sūnus Simas Buziliauskas. Jis su savo kolege aktore ir dainininke Evelina Lozdovskaja parodė muzikinį spektaklį – koncertą „13 su puse dainų apie meilę Jam ir Jai“. Ekspertai gerai įvertino jų pasirodymą. Tuo labai džiaugiuosi. Gerai įvertino ir mano kūrybą.
Norėčiau padėkoti visiems padėjusiems suorganizuoti teatrų festivalį. Dėkoju visiems rėmėjams. Dėkoju visiems, atidavusiems savo laiką, širdis ir visas tas dienas užiminėjusiems svečius. Už visokeriopą pagalbą dėkoju Anykščių kultūros centro darbuotojams: direktorei Dijanai Petrokaitei, Reginai Stumburienei, Juliui Jakubėnui, Nijolei Šaltenytei ir kitiems. Labai vertinu AKC techninio personalo pagalbą. Dėkoju nuolatiniams festivalio žiūrovams. Jų buvo kokių 10. Dėkoju ir tiems, kuriuos pamiršau paminėti.
Estijos režisierius ir aktorius Tiit Alte:
– Man pasisekė sudalyvauti šiame festivalyje. Aš Anykščių kultūros centro teatre stačiau spektaklį, skirtą kitam festivaliui „Baltijos rampa“. Jonas Buziliauskas pakvietė dalyvauti ir šiame festivalyje „ARTimi“, nes matė, kaip dirbu. Gal todėl, kad mano darbas kitoks? Pasirinkau sunkią medžiagą – Samuelį Beketą. Jo kūrybos dar nebuvau statęs. Jaudinausi, kaip man pavyks. Nenorėjau pastatyti buitinės pjesės, kokią festivalyje parodė Liepojos Metalurgų Liaudies teatras iš Latvijos. Režisierė Daina Kandevica pagal Liucijos Sintijos Černiauskaitės pjesę „Čiuožianti“ pastatė tradicinį spektaklį. Tai yra įdomu. Gerai, kad kiekvienas teatras kitoks. Džiugina tai, kad žmonės galvoja ir apie rimtus dalykus, kad dalinasi su visais.
Bet S.Beketas reikalauja kitokių išraiškos priemonių. S.Beketo kūryba vadinama absurdo ar filosofiniu teatru. Anykščių aktoriai puikiai įvykdė mano sumanymą. Susidraugavome su menininku Žilvinu Pranu Smalsku. Jam patikėjau sukurti scenografiją. Ilgai abu mąstėme, kaip pavaizduoti S.Beketo nuorodą, kad veiksmas vyksta griuvėsiuose. Nesinorėjo primityviai vaizduoti griuvėsių. Man patiko Žilvino skulptūrų, pastatytų Anykščiuose po tiltu per Šventąją tema „Suvalgytos žuvys“. Žilvinas „pagavo“ šią mintį, bet ilgai nieko nedarė. Matyt galvojo. Į Anykščius repetuoti buvau atvykęs tris kartus. Dirbome po savaitę, bet scenografijos vis nebuvo. Pradėjau nerimauti. Žilvinas sakė, kad padarys laiku. Likus dešimčiai dienų iki premjeros, facebooke radau jo man siųstą eskizą. Komentatoriai rašė, kad primena badą, skurdą, kad baisu, nemalonu. O juk tai ir yra tai, ko reikia. Man patiko idėja pavaizduoti žuvies griaučius. Žilvino kirviu ištašyta scenografija atrodė puikiai. Po spektaklio ją išnešėme į lauką ir ji tapo festivalio akcentu. Anykštėnų aktorių darbu esu labai patenkintas. Manau, kad viskas pavyko. Pavyko ir kitiems festivalyje dalyvavusiems teatrams. Atrodo, kad esame gerame kelyje.
Italijos, Florencijos miesto internacionalinio centro teatro režisierė Olga Melnik:
– Į festivalį atvežėme pramoginį spektaklį „Pizza“. Tai – veiksmo ir garsų spektaklis. Žodžių jame girdime labai mažai ir tie yra puikiai pažįstami iš itališko folkloro. Visi mano aktoriai – mėgėjai. Jie viską daro iš širdies. Jiems vaidinimas yra poreikis, būtinybė. Išvažiuodami į šį festivalį nustūmėme šalin savo tiesioginius darbus ir atvažiavome vaidinti.
Profesionaliems teatrams nepavydime. Italijoje skurdėja teatrų finansavimas. Aktoriai ir režisieriai uždarbiauja „iš šalies“. Kai skurdėja finansavimas, skurdėja ir teatrinė kalba, išraiška. Mėgėjai laisvesni. Mes galime vaidinti sau ir žiūrovui. Mūsų nevaržo religinė ar politinė cenzūra. Negauname pinigų iš valdžios ir neprivalome jiems atidirbti. Mums teatras – džiaugsmas. Tai ir perteikėme savo spektakliu žiūrovams. Girdėjosi, kaip juokiasi salėje tarptautinė publika. Reiškia, jie mus suprato ir džiaugėsi kartu su mumis.
Ukrainos, Kijevo miesto teatro - studijos „SPLASH“ režisieriai ir vadovai Nataša Jakimčenko ir Aleksei Jaciuto. N. Jakimčenko:
– Nors mūsų teatro repertuaras labai įvairus, stengiamės būti kuo suprantamesni užsienio publikai. Dirbame dėl kelionių ir savo sielai, džiaugsmui. Į festivalį atvežėme spektaklį be žodžių pagal Džordžą Orvelą „1984“. Esame girdėję, kad Anykščių teatre panašius muzikos ir judesio spektaklius statė režisierė Rūta Smalskienė. Jie sulaukė populiarumo Lietuvoje. Reiškia, mūsų eksperimentai panašūs ir jie turi teisę gyvuoti.
A. Jaciuto:
– Mūsų teatre – studijoje Kijeve lavinasi per 100 žmonių. Priimame tik suaugusius 18 – 50 metų amžiaus žmones. Daug dirbame su judesio plastika, nes tai – tarptautinė išraiškos priemonė. Į repeticijas ir pasirodymus einame su didžiausiu džiaugsmu. Visi mūsų trupės aktoriai ir režisieriai dega vidiniu šūkiu „Užkariausime Pasaulį“. Statome tarptautinei publikai suprantamus pasirodymus ir važiuojame į tarptautinius festivalius. Kas metai aplankome po tris ir daugiau užsienio šalių. Šiais metais pirma mūsų užsienio kelionė į festivalį Anykščiuose. Publika mus gerai priėmė. Visi tai jaučiame ir stengiamės maksimaliai atsiskleisti.
Lenkijos, Punsko miesto teatro „Aurora“ režisierė Jolanta Malinauskaitė – Vektorienė:
– Į festivalį Anykščiuose atvežiau premjerą. Spektaklis pastatytas pagal Vytauto V. Landsbergio pjesę „Viltis“. Tai yra biografinis spektaklis apie Vilių Orvydą, apie jo sodybą ir gyvenimą. Kad vaidinimas nesigautų kaip nuobodus pasakojimas, ieškome naujų išraiškos priemonių. Lygindamiesi su profesionalais einame į reginio, formos estetiką. Prigalvojame naujų dalykų. Aktorių meistriškumo trūkumą galima užmaskuoti pridedant simbolių, naujų sprendimų. Salėje žiūrovų kėdes sustatėme trikampio forma. Tai lyg dievo akis, kurioje aktoriai iš akmenų ir namelių statė sodybą. Veiksmas vyko visoje salėje ir žiūrovams už nugarų. Į veiksmą įtraukėme ir žiūrovus. Jie skaitė citatas iš Orvydų sodybos atsiliepimų knygos. Manau, viskas mums pavyko neblogai. Ekspertai pagyrė, žiūrovai paplojo.
Vilniaus jaunimo teatro „Arlekinas“ režisierė Tatjana Timko:
– Festivalyje parodėme spektaklį „Lėlininkas“ pagal V.Šekspyro dramą „Otelas“. Mūsų teatras originalus tuo, kad dirbame klounados ir bufonados išraiška. Aktoriai – lyg arlekinai grimuotais veidais paryškintai ir perdėtai perteikia jausmus. Tai – teatrinė, bet ne cirko, klounada. Mes žmonių nejuokinam, o ieškome problemų atskleidimo priemonių. Bet kai žiūrovai juokiasi, labai džiaugiamės. Reiškia, išraiška yra paveiki.
Tarptautinių festivalių žiuri dažnai pasidžiaugia, kad toks žanras dar išliko. Mus pagyrė ir Anykščių festivalio ekspertai.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatro poskyrio vadovė Irena Maciulevičienė:
– Mėgėjų teatras „eina į kalną“, sparčiai tobulėja. Režisieriai ir aktoriai dirba profesionaliai, neretai geriau už profesionalus. Visi turi savo žanrą, stilių, eina savo kryptimi. Teatras – įvairus, kaip ir mūsų gyvenimas.
Norėčiau išskirti Anykščių kultūros centro teatro spektaklius „Margarita“ ir „Emigrantai“. Pagal Mara Zalite „Margarita“ spektaklį pastatė režisierius Jonas Buziliauskas. Spektaklis labai vizualus, gerai apšviestas. Stipriai patobulėjo pagrindinio vaidmens atlikėja Eugenija Gnedova, išmoko lietuviškai kalbėti.
Spektaklyje pagal Slavomirą Mrožeką „Emigrantai“, režisieriui ir aktoriui, charizmatiškajam Jonui Buziliauskui niekuo nenusileido aktorius Linas Pauliukas. Jis vaidino profesionaliai.
Režisieriaus Ervino Koršunovo pagal Samuelį Beketą pastatytame spektaklyje „Ne aš“ puikiai dirbo Vilniaus „MI“ teatro aktorė Laura Varnauskaitė. Nepaisant to, kad visą spektaklį scenoje buvo viena, ji taip valdė publikos dėmesį, kad žiūrovų žvilgsniai buvo prikaustyti. Laura – aktorė mėgėja, bet dirba stipriau už profesionalus. Ji pati labai išgyvena tai, ką vaidina. Kartais rodosi, kad įtampa pakyla iki žmogaus galimybių ribos. Joks profesionalas sau to neleistų, nes jie negali išnaudoti visų resursų viename spektaklyje.
Profesionalus mėgėjų teatrų festivalis „ARTimi“ buvo puikus. Blogai nebuvo nieko.
Lietuvos teatro korifėjus, režisierius ir pedagogas Gytis Padegimas, pastatęs per aštuoniasdešimt spektaklių, dirbęs keleto teatrų vadovu, dėstantis teatro meną studentams Lietuvoje ir užsienyje:
– Kuriančių žmonių negalima skirstyti į mėgėjus ir profesionalus. Tai dar kartą įrodė šis teatrų festivalis. Jis buvo labai spalvingas ir įvairus, gyvybingas. Nustebino žanrų įvairovė.
Matėme puikų poetinio folkloro spektaklį „Undeniu, ugniu, žalynais“. Jį režisierius Šarūnas Kanickas pastatė pagal Reginos Katinaitės – Lampickienės tarminę poeziją Utenos „Žaliaduonių“ teatre.
Maloniai nuteikė anykštėnų spektaklis A.Vienuolio „Prieblandoje“, režisierius Jonas Buziliauskas. Naktį prie A. Baranausko klėtelės spektaklio metu tvyrojo nuostabus bendrumo jausmas. Žiūrovai ir aktoriai dar kartą apgalvojo žmonių egzistavimo prasmę. Anykštėnai turi stiprią įvairaus amžiaus teatro trupę. Šalia puikiai vaidinusių Audronės Pajarskienės ir kitų teatro veteranų, gerai pasirodė jaunosios kartos aktorius Gintautas Kazakevičius ir kitas jaunimas. Ne taip svarbu yra kūrinio temos aktualumas, tai – tik pretekstas įvykiui. Anykštėnų teatro trupė išskleidė stebuklingą kilimėlį ir sukūrė stebuklą.
Matėme daugybę įvairių spektaklių. Matėme net du Samuelio Beketo pastatymus, skirtus teatro gurmanams. Tokius spektaklius nebūtų gėda turėti savo repertuaruose ir rimtiems teatrams. Nustebino anykštėnų parodyti du etiudai „Teatro fragmentas 1“ ir „Ateina ir išeina“ Režisierius estas Tiit Alte. Labai brandžiai vaidino Anykščių teatro aktoriai. Džiugu, kad režisieriai, aktoriai ir publika subrendo S.Beketo kūrybai.
Tiesa, žiūrovų galėjo būti ir daugiau. Dėl to vieni kaltina pavasarinius darbus, kiti – Euroviziją. O aš pasakyčiau, kad organizatoriai turėjo pereiti per mokyklas ir suorganizuoti vyresnių klasių moksleivių atvykimą.
Aktorius Žilvinas Pranas Smalskas:
- Ir aš ten buvau, tašiau, vaidinau, alų, midų gėriau... Ir aprašiau.
Profesionalaus mėgėjų teatrų festivalio „ARTimi“ FOTOGALERIJOS
Autorius: Smalskas Žilvinas Pranas
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!