Jau ryt – Užgavėnės! Šie metai – kitokie, tačiau, net jei ir nuotoliniu būdu, kaip ir kasmet, ir Morę turėsime, ir žiemą „iš kiemo“ vysime! Vaizdo klipą „Šiandien dar ir Užgavėnės siaučia“ kviečiame stebėti jau ryt, 20 val., mūsų paskyroje! Na, o besiruošiant šiai šventei, mūsų kultūros centro etnografė kviečia pasidomėti jos tradicijomis!

Per Užgavėnes žmonės buvo linksmi, krėtė visokias išdaigas: vaikai lipdydavo diedus, svaidydavosi sniego gniūžtėmis; iš kaimo į kaimą vaikščiojo persirengėliai. Dažniausi kostiumai: žydų, čigonų, ubagų. Kaukes dėdavosi kuo baisesnes, komiškesnes. Jeigu kaukės ilgalaikės, tai išskobtos iš medžio, tošies; trumpalaikės - popieriaus, avikailio, buroko.

Vyrai dažnai persirengdavo moterimis, o moterys – vyrais (jaunieji). Kaukės su didelėmis ir kumpomis nosimis, atsikišusiais ir retais dantimis, besijuokiančias ar iškreiptas pykčio. Jos pagal veikėjus skirstomos į dvi grupes: vienose pavaizduoti žmonių, kitose - gyvulių bruožai.

Didesnėje Lietuvos dalyje kaukės vadintos lėčynomis ar lyčynomis, o kai kur ir lervomis. Persirengėliai vaikščiojo po kaimus, sukeldavo daug triukšmo ir juoko, o vaikams kartais net baimės įvarydavo.

Dar 20 amžiaus pradžioje šiaurės vakarų Žemaitijoje per Užgavėnes būdavo po kaimą visą dieną vežiojama ant besisukančio, prie rogių pavažos pritaisyto rato, moteriškais drabužiais aprengta, būrio karnavalininkų lydima baidyklė, vadinama More, apie Raseinius - Kotre. Kartais Žemaitijoje ji vadinta Magde, Boba; šiaurės ir vidurio Lietuvoje - Čiūčele, Gavėnu, Diedeliu. Vežioti ir vyriški stabai. Kupiškio apylinkėse ilgai išsilaikė „Gaveno varymo“ ceremonialas. Vakare ši būtybė sudeginama arba nuskandinama. Morė galėjo simbolizuoti vaisingumo dievybę, kurią sunaikina, kad vėl atgimtų. Baidyklės sudeginimas - tai apsivalymas. Su baidykle išvaromas susikaupęs blogis, nelaimės, o kartu ir visiems įkyrėjusi žiema.

Užgavėnių vakarą moterys skubinosi: kuri pirma užkurs vakarienei krosnį, ta pirmoji ir rugius pjaus. Pavalgius šeimininkė arba piemenukas surinkdavo šaukštus, peilius, samtį ir nemazgotus surišdavo šiaudais ar juosta. ryšulį palikdavo ant stalo gulėti per naktį, kad gyvuliai vasarą krūvoje laikytųsi ir piemeniui nebūtų su jais vargo. Po vakarienės jaunimas rinkosi kurioje nors troboje, kur linksminosi iki vidurnakčio. Kiekvienas atsinešdavo valgyti, gerti. Vakaronė neapsieidavo be muzikos, dainų, šokių, įvairių žaidimų. Senovės žmonių tikėjimu juokas turėjęs nepaprastos galios numarinti žiemą ir pažadinti pavasario gimimą, prikelti žemę naujam gyvenimui.

Naudota medžiaga: I,Kriščiūnienė, „Užgavėnės“, 1992m.; St. Gutautas „Lietuvių liaudies kalendorius“, 1991m.