Gruodžio 8 d. (penktadienį) 15:30 val. Angelų muziejuje - Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11) Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios gilialo mokytojų Robertos Vasiliūnienės ir Dalios Truskaitės bei jų mokinių grafikos ir stiklo meno darbų parodos atidarymas ir edukaciniai užsiėmimai. Paroda veiks iki sausio 18 d.

Renginys nemokamas.

Apie Robertą Vasiliūnienę



Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė – dailininkė grafikė, pastarojo laikotarpio kūryboje eksperimentuojanti su įvairiausių formų ir medžiagų autorinėmis dailininko knygomis bei tekstilės kūriniais.

Studijuodama LTSR valstybiniame dailės institute Vaigeltaitė mokėsi giliaspaudės meistro Leono Lagausko (1928–2010) kurse, jis tapo ir Robertos diplominio darbo vadovu. Tačiau baigiamąjį darbą Lietuvos kultūros veikėjai (1988) būsima dailininkė pasirinko atlikti linoraižinio technika. Jau tuomet Robertai, kaip ir daugeliui kurso draugų, imponavo iškilioji medžio ir linoraižinio spauda. Galbūt tai lėmė griežtas kurso vadovas, kuris ilgam atgrasė nuo metalo raižinių, o gal istoriškai susiklosčiusios aplinkybės ir intuityvus poreikis gręžtis į lietuvių identitetą menančius vaizdinius.

9 dešimtmečio pabaigoje dalis lietuvių grafikų grįžo prie iškiliaspaudei būdingos liaudiškosios raiškos, religinių ir etnografinių motyvų. Tai buvo pastebima tiek vidurinės, tiek jaunosios kartos, taip pat ir Vaigeltaitės, kūryboje. Kurti pasitelkus liaudies motyvus skatino ne tik laisvos šalies ilgesys, identiteto paieškos, bet ir aplinkinių dėmesys bei natūralus poreikis praprususiam pirkėjui įsigyti lietuvybe dvelkiantį meno kūrinį. Daugelis jų iškeliavo ir į užjūrio šalis.

Dar studijuodama, greta privalomų užduočių, Vaigeltaitė nuolatos kūrė sau – medžio ir linoraižinius, įkvėptus margaspalvės lietuvių liaudies tautosakos ir etnografijos. 9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmečio pradžioje išraižyti spalvoti medžio raižiniai išsiskiria gausia ornamentika, organišku gyvastingumu, ekspresionistinės ir primityvistinės raiškos derme (Pavasaris I, 1989; Trys pavasario dienos I, II, III, 1991 ir kt.). Šie kūriniai primena nenutrūkstamą semantinį pasakojimą, vizualinį epą, aprėpiantį plačias lietuvių tradicijų ir paveldo sferas. Kūriniuose plėtojama senovinių švenčių ir papročių tema susipina su religiniais ritualais. Nuosekliai tarsi apeiginio rato principu dėliojami epizodai, kuriuose atpažįstami antropomorfiniai ir zoomorfiniai simboliai (žaltys, lelija, mėnulis, gyvybės medis ir kt.). Per tradicinio paveldo ir etnografinius elementus perteikiami ir tautos tapatybės ženklai. Daugiafigūrius, ženkliškus kūrinius autorė audžia nelyginant kilimus, į kuriuos įpina jai artimus universalius simbolius ir motyvus.