Bitė Kuic spalio 25 d. 17:30 val. ati­daro savo tapy­bos par­odą „Parke“ Anykščių Kultūros cen­tre. Par­oda keli­auja tiesiai iš Jur­barko Krašto muziejaus, prieš tai pabu­vo­jusi Klaipė­dos Žemaičių dailės galer­i­joje.

Savo kūrini­u­ose autorė išaukština parką ir sodus bei kiemus, pastaruosius vadin­dama pri­vači­ais, namini­ais, asmeniškais parkais, parke­li­ais, kurie skiri­ami žmo­gaus poil­siui, poz­i­tyviems pojūči­ams ir susimąsty­mui. Tai yra asmeny­bės atėji­mas iš uždaro, keturių sienų sus­pausto glėbio į beribės aukš­ty­bės erdvę, po dangum, tarp sodų, gėlių arba į gal­ingų medžių draugiją.

„Parkas yra tam tikra žmo­gaus oazė, tai jo esmė, jo ramybė, poil­sis, har­monija,“ - sako dailininkė. Kada Bitė važinėjo po Angliją ir ypač vaikšt­inė­dama po Lon­dono miesto parkus pajuto kokia stipri, vis dėlto, yra energinė parko jėga savo spalvomis, kva­pais, tiesiog gam­tos paveik­slais. Grįžusi į Lietuvą, „užsidegė“ tapymu ir kitu požiūriu į Lietu­vos parkus. Sukūrė visą žalios spalvos dro­bių ciklą ir pateikia par­o­dai. Paste­bėjo, kad ir Šiau­liai, kuri­ame gyvena ir kuria dailininkė, taip pat puoši­asi, kon­struoja gėlynus pagal augalų aukštį , spal­vas bei for­mas panašiai arba beveik taip pat kaip Angli­jos parku­ose.

Šioje par­o­doje yra ekspon­uo­ja­mas ir Jur­barko rajone Pane­mu­nės pilies parko moty­vas, pasak autorės, ener­getiškai taip pat labai stipriai paveikus. „Parkas, tai išėji­mas iš ribų į laisvę, kuris yra didži­au­sias ir svar­biau­sias gyven­imo ir kūry­bos moto, varo­moji jėga. Par­o­doje nebus gal­ima rasti labai real­is­tinių ir išbaigtų motyvų. Kiekvien­ame paveik­sle parko moty­vas yra gyvas , besikeičiantis, tarsi, vir­puli­uo­jan­tis, kviečiantis gyventi jame, dži­augtis aris­tokratiška aplinkos estetika, mylėti.