Vasario 26 d. 16 val. Anykščių kultūros cen­tre Vytauto Šemelio par­o­dos „akmens skulptūra“ atidarymas.

Visai neplan­uo­tai lanki­ausi Krylių kaime, kur mane pri­bloškė akmenų gausa, už kurių kli­u­vinė­jau kiekvien­ame žingsnyje. Jie kyšojo visur: kiemu­ose, pakelėse, pievose, miške. Arti žemę čia neį­manoma, nor­a­gai riedulius arba išverčia į paviršių, arba atsiremia taip, kad joks trak­to­rius neįveiks. Net vietinio miško pava­din­i­mas neginči­ja­mai aiškus: Akmenynė. Taip ir pats nepa­ju­tau, kaip susir­gau nepagy­doma akmen­lige. Pradžioje švel­nioje for­moje, pradė­jau tik rinkti ir kolek­cionuoti, vėliau savarankiškai išmokau juos skaldyti. 2009 ir 2010 m. respub­lik­inės šven­tės „Bėk, bėk žirgeli“ metu demon­stravau nyk­stantį akmen­skaldžio amatą. Vėliau pasi­darė labai gaila skaldyti tokią grožybę. Išmokau akmenį gręžti ir sug­ebu pagam­inti akmeninį kirvuką. 2010 m. pradė­jau kurti sodo skulp­tūras. Pir­mu­o­sius dar­bus padovano­jau Sirutėnų, Sudeikių, Leliūnų ir Tauragnų kaimų ben­druomenėms, ren­giančioms graži­ausių sodybų konkur­sus. Skulp­tūros daug­i­nosi ir kaupėsi taip sparčiai, kad kieme tapo ankšta, todėl pradė­jau ieškoti kam jas padovan­oti „į geras rankas‘‘. Taip 2015 metų vasarą 33 skulp­tūros iške­li­avo pas Sigutį Obele­vičių į Trau­pio botanikos sodą. Pasirinki­mas buvo ypač teisin­gas, tuo labai dži­augiu­osi. Dar po mėne­sio ati­den­giau dovan­otą skulp­tūrą rašy­to­jos Bronės Buivy­daitės skvere­lyje Anykščiuose.

Nuo pat pir­mųjų metų buvau paste­bė­tas plen­erų orga­ni­za­torių ir kviečia­mas dal­in­tis savo kūryba. Kiekvienas plen­eras tikra atgaiva kūnui ir sielai. Namie kuri ir klaidžioji vienas, čia - semi­esi patir­ties pas labiau patyru­sius kole­gas, sužinau visas nau­jienas ir išban­dau nau­jus akmens apdirbimo būdus.

Esu 2011 metų tarp­tau­tinio akmens skulp­torių van­dens tema, 2012 metų akmens skulp­torių Sėlių tema, 2015 metų Aukš­taiti­jos leg­endų (visi Zara­su­ose), 2012, 2013, 2014, 2015 metų Vil­ni­aus San­tar­iškių vaikų ligo­ninės pasaulio pasakų moty­vais plen­erų dalyvis.

Dar­bai išbarstyti po visą Lietuvą, viešose erd­vėse: Trau­pio botanikos sode, Zaraso ežero pakran­tėje, Sudeik­i­u­ose, Taurag­n­u­ose, Rimšėje, Anykšči­u­ose, San­tar­iškėse ir pri­vačiose sody­bose: Nečion­iškio, Tadiškių (Kuršėnų kaim­iškoji seniūnija), Mačionių, Šta­ronių kaimuose.

Visi daž­nai klaus­inėja: kaip? Juk niekur nes­imokiau. Neturiu aiškaus atsakymo iš kur gebėji­mai atsir­anda, bet mielai savo patir­timi dal­in­u­osi su kitais. Patys patrauk­li­ausi vienos dienos edukaciniai užsiėmi­mai „Prisili­eti­mas prie akmens“. Jau vyko Vir­gini­jaus Keramino sody­boje Kaniuku­ose, Užpal­i­u­ose, Sirutėn­u­ose (du kar­tus). Dalyvių amžius nuo 14 iki 75 metų, ir nei vienas iš jų nes­imokė dailės mokyk­lose. Kai pamatau akmens dulkėmis apkri­tu­sius besišyp­sančius vei­dus, prad­edu suprasti, kad čia svar­biau­sia ne pro­fe­sion­alumas. Tai kuri­ančio žmo­gaus būsena, įsi­jaučia taip, kad neat­plėši. Jei nebijo prisili­esti prie purvino akmens, nebijo apdulkėti, dienos pabaigoje visuomet turi savo rankomis sukurtą sodo skulp­tūrą. Ja didži­uo­jasi ir puošia savo namus.

Vytau­tas Šemelis