RENGINIŲ KALENDORIUS

  RENGINIŲ KATEGORIJOS  ▶
  RENGINIŲ ARCHYVAS  ▶
  RENGINIŲ STATISTIKA  ▶

Koncertas „Ein saulė apie dangų“

Anykščių kultūros centras
Anykščių kultūros centras ▶
A. Baranausko a. 2, LT-29132 Anykščiai
1992 m. sausio 26 d. - 19:00
Kaina 01.00 Lt
Renginys vyko prieš 10776 d.
FOTO / VIDEO / AUDIO ARCHYVAS
Nuotraukų: 0
Nuotraukų nėraNuotraukų nėraNuotraukų nėra
Videoklipų: 0
Videoįrašų nėraVideoįrašų nėraVideoįrašų nėra
Audioklipų: 0
Audioįrašų nėra
Valstybinis dainų ir šokių tautinis ansamblis „Lietuva“

Koncerto „Ein saulė apie dangų“

Programa (Skiriama 50 - ties metų sukakčiai)
Premjera - 1991 m. gruodžio 5 d.

Pirmoji dalis

Muzika -  A. Martinaičio;
Scenarijus ir pastatymas - A. Kondratavičius;

Advento metas kupinas paslaptingumo, netikrumo, baimės. senovėje gruodžio mėnuo buvo laikomas  vilkų mėnesiu. Žmonės tikėjo, kad visur slankioja dvasios, galinčios pakenkti žmonėms bei jų darbams, žiemkenčiams, gyvuliams ir pan. Todėl tuo metu žemdirbiai paisė įvairių draudimų. Per Adventą niekas nesilinksmindavo, tik žaisdavo žaidimus, turinčius magišką galią pagerinti derlių.

Adventas baigiasi prieššvenčių - Kūčiomis. Tai namų šventė. Prie apeiginio stalo šeimyna sėsdavo, Vakarinei žvaigždei užtekėjus.

Kūčia - duonos kepaliukas, iškeptas iš įvairių javų miltų. Žemdirbių auginami javai tarsi nepertraukiama grandinė susieja gyvuosius su mirusiais protėviais: kartų kartos augino javus, ir mirdamos tą verslą perduodavo palikuonims. Taigi javai - amžinos gyvybės, nesibaigiančio gyvenimo simbolis.

Kalėdos - tai saulės bei augalijos gimimo diena. tai Ozirio, Mitros, Kristaus gimimo diena.

Didelė magiška galia buvo teikiama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškaikais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Įdomiausias jų - vaikiščioti pakiemiais persirengusiam Kalėdų seneliu, arba Kalėda ir linkėti gero derliaus. Kalėda - saulės įasmeninimas. Liaudies dainos jį vaizduoja atvažiuojantį per aukštus kalnus, per žemus klonius, su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais čebatais, atvežantį, riešutų maišelius, merginoms - aukso ,,kupkus" (puodukus), sidabro žiedus, o bernams - ,,černidlų" (juodų dažų). Kartais Kalėdų senį lydėdavo susikibusi vaikų bei jaunimo virtinė, vadinama varmasa (kitur - avinėliais).

Per Kalėdas buvo garbinama pusiau žmogaus, pusiau gyvulio išvaizdos mistinė būtybė Juodas Kudlotas, kurio galva panaši į puodą, akys išsprogusios, snukis susuktas, kojos kaip kačergos, šleivos ir vyžotos, ausys nuleipusios, uodaga kaip piesta. Jis pasirodąs atbėgantis ar raitas atjojantis per kalną anksti rytą, kai nei šunys loja, nei gaidžiai gieda, ir atneša žmonėms visolių gėrybių. Juodas Kudlotas greičiausiai buvo prosenovinė derliaus gausumo bei turtingumo dvasia. Guruotumas siejamas su gerove.

Piktąsias dvasias, galinčias pakenkti žiemkenčiams, vaikydavo vadinamieji dvylika bernelių, t. y. jaunų vyrų, apsimovusių raudonomis kelnėmis, apsivilkusių išvirkščius švarkus, su kepurėmis. Rankose jie laikydavo ilgas kartis, botagus, varpelius į krūvą surištus raktus. Keldami triukšmą, jie vaikščiodavo po miškus, krūmus, laukus. Vakarop traukdavo į kaimą.

Viena iš apeigų - trinkos (kaladės, blukio) vilkimas per kaimą, įtempiant ją į kiekvieną kiemą. Vilkdavo persirengėliai. Jie mušdavo tabalais ir dainuodavo dainą apie senį, kurio kaulai kaip stibikai, ilgi kaip botagai. Tempiama trinka be abejo, simbolizuodavo Didžiąją gyvatę, geriančią ir gadinančią saulę! Buvo tikima, kad sudeginus tą gyvatę, saulė stiprės ir taps galinga.

Juodas Kudlotas - N. Talevičius, G. Andriukėnas, L. Petryla;
Kalėda - N. Imbrasas, A. Kazlauskas;
Mergelė - R. Prusevičienė, M. Stonytė;
Šeimininkas - K. Baltrūnas, A. Šiurkus;


„Išeik, Žiema“

Muzika - V. Bartulio;
Scenarijus ir pastatymas - A. Kondratavičius;

Užgavinės
(Užugavos, Užgavos, Mėsėdis) - žiemos palydėjimo šventė. Per šią šventę atliekamos apiegos, turinčios išvaryti žiemos demonus ir iš miego pažadinti šalčio sukaustytą žemę, kad ši būtų vaisinga.

Užgavėnių apeigos susideda iš kelių elementų. Važinėjimas po laukus, į svečius, žirgų lenktynės. Būdavo važinėjama rogėmis, pakinkytomis arkliais. Paprotys siejamas su mitu apie saulės kelionę. Saulės kelionės vaizdavimas turėjo užtikrinti gerą javų ir linų derlių.

Stabo vežiojimas. Patys seniausi stabai buvo moteriškos lyties ir išlaikė prosenovinius vardus: Boba, Motinėlė, Senė Kūniškė ir pan. Dėl krikščionybės įtakos Žemaičiuose atsirado Kotrė, Morė. Tai žiemos demonas, vėliau virtęs Pasileidėle („didelias papais“), Senmerge. Šalia Morės užgavėninkai joja raiti, eina apsitaisę kariūnais, pliaukši botagais, kitaip triukšmą kelia. Triukšmas - būdas piktoms dvasioms varyti.

Baigus apeigas, Morė būdavo nuvežama galan kiemo ir ten paskandinama, arba sudeginama. Žiemos demono sunaikinimas reiškė, kad greit turi prasidėti pavasaris.

Vaišės. Apeigų dieną žmonės stengdavosi valgyti devynis ar net dvylika kartų. Stalas visą dieną stovėdavo apkrautas blynais, mėsa ir dešromis.

O seniai, susėdę prie stalo, mėgdavo savo vargelius dainelėmis išrokuoti.

Persirengelių vaidinimas. Paprotys maskuotis, persirengti žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis, demonais siekia tuos laikus, kai lietuviai vertėsi medžiokle. Buvo vaizduojami įvairūs archainiai mitologiniai personažai, totemai, dvasios, demonai, gyvuliai, susiję su vaisingumo kultu, gyvūnų pavidalo laukų dvasios. Vėliau, kartu su krikščionybe, atsirado žydai, čigonai, „netikėliai“ - t. y. kito tikėjimo, ubagai, velniai, angelai.

Užgavėnių
pasilinksminimuose būdavo paminami visolie draudimai, užmirštamos moralės normos, išjuokiami nevedę bernai, senmergės - „bergždenikės“.

Lašininis ir Kanapinis - tai įasmeninta žiema ir pavasaris. Šios mistinės būtybės kaudavosi Užgavėnių vidurnaktį. Lašininis su Kanapiniu „žauriai mušdavosi“, ir nugalėdavo Kanapinis. Merginos liedavo jį vandeniu, kad vasarą būtų lietaus. Žemaitijoje „dvikautė“ vykdavo šokant jaunimui. Kova turėjo kelti juoką, nes juokas turįs nepaprastą galią numarinti žiemą, įveikti mirtį.

Pabaigoje visi iš visų jėgų šokdavo „Šambaro talką“.

Morė - N. Imbrasas, A. Šulcas;
Velnias - M. Talevičius, L. Petryla;
Giltinė - G. Zakarauskas, A. Šulcas;
Ubagė - V. Mikužytė, I. Česnulevičienė;
Čigonė - I. Petravičiūtė, V. Bazlauskaitė;
Žydas (Pirklys) - A. Peštenis, A. Kazlauskas;
Vengras (Daktaras) - A. Vaičiulionis, H. Stankievič;
Lašininis - A. Žilinskas, D. Kugauda;
Kanapinis - S. Liausa, A. Šiurkus;
Bergždenikės - S. Taukinaitienė, D. Jokūbauskienė, B. Kugaudienė, M. Stonytė, R. Prusevičienė;

Antroji dalis

„Vativokia valio olia!“

Muzika - A. Klovos
Scenarijus ir pastatymas - V. Buterlevičius

Ganyklini Dievaiti,
ganyk mano karvaitę,
ganyk mano patilką,
neleisk vagio vilko.


Sekmines galima pavadinti žalumynų švente. Namuose išraizgomos palubės beržiukais, kad Šventoji Dvasia atsridusi turėtų kur atilsėti - tada visa šeimyna gyvens taikoje. Šis paprotys siekia žilą senovę ir yra augalų kulto liekana. Schultzas, aprašydamas 1832 m. mažalietuvių papročius, sako: „Senesnius laikus siekia dar tebevartojamas Sekminių medelio statymo paprotys“.

Sekminęs laikomos ir piemenų švente. Suvalkiečių piemenys Sekminių rytą išgindavo karves kuo anksčiau. Jeigu Sekminių rytą pramiegosi ir išginsi gyvulius vėliau už kitus, tai visą likusį metą būsi Spirgučiu vadinamas (Kvietaviškių apyl.). O to nė vienas piemuo nenori, tad geriau visą naktį nemiega, kad tik neliktų Spirgučiu. O jai ir gula numigti, tai samdo kokį pusbernį, kad tas laiku pažadintų.

...Tylu, dar nė vieversėlis nečirena, o toli toli jau pasigirsta tolimas Sekminių ragelio tirliavimas. Išsivaryti bandą anksti - tai dar niekis, reikia turėti ir Sekminių ragelį, antraip kas gi žinos, kuris piemuo kada gyvulius išvagė. Ankstyvą rytą skamba Pašešupės Sekminių ragelių garsai, tik vienas Jazavickų piemuo kažko pasivėlino galvijus išvaryti. Jam išsivarius ir užgrojus rageliu, vargšą visi apšaukė Spirgučiu. Jazavickiukas, likęs Spirgučiu, net verkė ir kiaurą dieną į burną neėmė.

Piemenėliams Spirgučiams pajuokauti buvo dainuojamos tam tikros oliavimo dainelės (Kietaviškių apyl.):

Vai Mariute, pramigai, pramigai,
Su degliuke gulėjai, gulėjai,
Olia, olia, olia, olia, olia...
Su degliuke gulėjai.
Šunies skura klojojai, klojojai,
Olia, olia, olia, olia, olia...
Patvorėliais vaikščiojai, vaikščiojai,
Kepurėles rankiojai, rankojai,
Olia, olia, olia, olia, olia...
Iš to strioko be andaroko
Kiaules išvarei, išvarei,
Olia, oilia, oilia, olia, olia...


Dainuojant oliavimo dainelę, nykščiu braukoma pasamakry per gerklę - tada oliavimo balsas ypatingai virpa. Per Sekmines ir karvėms balius, nes jos ganomos vadinamojoje Sekminių pievelėje, kurią piemenys nuo pavasario laiko aptvėrę ir žieldina. Pienenys labai mėgdavo jaučių badytines rengti, o laimėtojus vadindavo „viršininku“, „antraviršiu“, „trečiaviršiu“.

Šeimininkės sutikdavo piemenis su sūriais, kiaušiniais ir kitomis dovanomis už gražų karvių papuošimą. Šykštuolės šeimininkės karvei kitą dieną būdavo pririšama tarpuragėje koks kelmas ar atagarai. Šeimininkės virdavo virtinius, ir kiekvienam šeimos nariui turėdavo tekti po septynis virtinius.

Per Sekmines kaimas įžengia į vasaros darbų rūpesčių ir pramogų laikotarpį.

Spirgutis - L. Petryla, G. Andriukėnas, M. Talevičius;

„Ein saulelė apie dangų“

Muzika - V. Juozapaičio;
Scenarijus ir pastatymas - V. Buterlevičius;

Pulkas bitelių po pievą skraido,
Žalos nedaro ir neišbraido...


- dainuoja rytų aukštaitis net pasistiebdamas, kai šventasis Jonas visais pievų žvangučiais skambina į ūkininko duri. Pagrindinės Joninių apeigos skirtos saulei, šviesai, jomis siekiama laimės, o pati gražiausia Joninių daina - „Ein saulelė apie dangų“. Tuoj po pietų per Jonines pradedama „kupoliauti“ - rinkti vaistines žoles. Mat po Joninių žolės netenka gydomosios galios, raganos jas sugadinančios, todėl merginos eina būriais per pievas ir laukus, renka žoles ir dainuoja.

Vakare suliepsnoja Joninių ugnys: ant kalvelių sukuriami laužai, ant ilgų karčių iškeliamos uždegtos senų ratų stebulės. Šios ugnys apšviečia laukus ir bręstančius javus. Tikima, jog tai saugo derlių nuo kenkėjų ir užbūrimo. Laužų pelenus ir anglis išbarstoma po dirvas, nuodėgulius sukaišiojama į javų laukus - esą tai saugo derlių nuo pavojų, nuo tą naktį sukruntančių raganų ir piktų būtybių. Saugantis nuo jų, atliekamos įvairios apeigos ir būrimai. Jaunimas eina aplink laužą ratelius, poromis šokinėja per laužą, kad sveiki būtų. Šeimininkas Joninių rytą nuogas apibėga savo laužą arba apjoja apsižergęs medžio šaką. Esą tada laukų niekas nepakerėsias. Joninių naktį raganos velka per pievą prijuostę arba rakšluostį ir surinktą rasą košia į savo milžtuvę. Jei ant tos žolės užeis karvė ir ims ėsti, tai jos pienas atiteks rasą rinkusiai raganai.

Visą  Joninių naktį jaunimas neina miegoti. Rytą, dar saulei netekėjus, reikia nuogam pasivolioti po rasą - kad visus metus būtum sveikas.

Joninių išvakarėse daug spėliojama ir buriama apie vedybas. Merginos meta vainikėlius per galvą į laužą, ir jei kuris vaikina pagauna jį, tai mergina ištekės. Jei kuri pora neperšoka per laužą - vadinasi, tais metais liks nevedę. O jei vaikinas su mergina susidraugauja Joninių naktį, tai tikrai apsives. Kas tą naktį randa paparčio žiedą, tas pasidaro visažinis, ima matyti žemėje paslėptus turtus. (Mūsų koncerte žiedelis - tai Jono išrinktoji, kuri suteiks jam laimę.). Tačiau piktosios dvasios visaip trukdo, apgaudinėja ir pačios stengiasi tą žiedą pasigauti.

Joninių rytą patekėdama Saulė „šoka“ arba „rėdosi“, mainosi įvairiomis spalvomis, plazdena. Žmonės eina tekančios Saulės žiūrėti - naujos, vilčių ir džiaugsmo kupinos dienos pasitikti.

LIETUVA

Muzika ir eilės - A. Storostos - Vydūno,
Aranžuotė - V. Juozapaičio;

I laumė - S. Taukinaitienė, I. Budginaitė;
II laumė - M. Stonytė, G. Imbrasienė;
III laumė - D. Jokūbauskienė, D. Jauniškienė;
Žiedelis - M. Stonytė, G. imbrasienė;
Sostai prie laužo - K. Baltrūnas, A. Šiurkus, P. Kovaitis;

Solo birbyne ir lumzdeliu:

S. Prusevičius, G. Siriūnas, A. Simutis, R. Juočionis;

Meno vadovas - Pranas Budrius;
Vyriausiasis baletmeisteris - Vytautas Buterlevičius;
Vyriausiasis chormeisteris - Algimantas Kriūnas;
Orkestro vadovas - Alfonsas Vidugiris;
Baletmeisteris - A. Kondratavičius;
Baleto pedagogė - P. Sargūnaitė;
Koncertmeisteris - V. Papinigis;
Chormeisteris - S. Liausa;
Vokalo pedagogas - V. Indrikonis;
Orkestro koncertmeisteriai - V. Aukštkalnytė, S. Prusevičius;
Dailininkai - Regina Songailaitė ir Juozas Balčikonis;
Režisierius - Konsultantas - N. Petrokas;
Pastatyminės dalies vedėjas - J. Čiplys;
Koncertas „Ein saulė apie dangų“
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!
Renginiai Anykščiuose
Gatvės muzikos diena Anykščiuose (2017) - Publika
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Anykščių menininkų asociacija