Akademinis operos ir baleto teatras

Dž.B. Pergolezis  „Tarnaitė - Ponia”

II - veiksmų komiška opera

Libretas - Dž. Federiko;
Libretą vertė - V. Mikštaitė;
Dirigentas - LTSR nusipelnęs artistas J. Aleksa;
Režisierė - LTSR nusipelniusi meno veikėja V. Mikštaitė;
Dailininkė - LTSR nusipelniusi meno veikėja, Respublikinės premijos laureatė R. Songailaitė;
Koncertmeisterės - LTSR nusipelniusi artistė Ž. Noreikienė, L. Kopyrina, G. Ručytė, B. Šernaitė;
Režisieriaus padėjėja - J. Viržonienė;

Veikentieji asmenys ir atlikėjai:

Serpina - I. Arbačiauskaitė, H. Darvydienė, S. Jonaitytė, L. Šalučkaitė, J. Čiurilaitė;
Ubertas - LTSR nusipelnęs artistas V. Kuprys, LTSR nusipenęs artistas L. Nuraška;
Vesponė (nebylus vaidmuo) - Z. Jamontas, J. Latyševas, O. Mirošničenka, Č. Žebrauskas;

Fortepijono partiją atlieka - L. Kopyrina, G. Lukoševičiūtė, G. Ručytė;

Dalyvauja teatro simfoninio orkestro styginių instrumentų grupė.
Remjera 1976m. balamdžio 5,12 d.d.

Teatro direktorius ir meno vadovas - TSRS laiudies artistas, Respublikinių premijų lauretas V. Noreika;
Vyr. Dirigentas - LTSR nusipelnęs artistas J. Alekna;
Vyr. režisierius - LTSR laiudies artistas V. Grivickas;
Vyr. baletmeisteris - E. Bukaitis;
Vyr. dailininkė - LTSR nusipelniusi meno veikėja, Respublikinės premijos laureatė R. Songailaitė;
Vyr. chormeisteris - LTSR nusipelnęs meno veikėjas A. Krogertas;
Režisūros vaidybos vedėja - I. Minderienė;
Pastatymų dalies vedėjas - V. Frankonis;

Orkestro inspektorius - A. Alekna;
Baleto inspektorė - V. Berzinia;
Vyr. inžinierius - K. Mindelis;
Vyr. mechanikas - K. Kasperavičius;
Vyr. energetikas - P. Ralys;
Dailininkas apšvietėjas - A. Zakažauskas;
Scenos mašinistai - V. Lapinskas ir V. Ulevičius;
Dekoratyvinio cecho vadovas - LTSR laiudies dailininkas J. Jankus;
Gamybos dirbtuvių direktorius - S. Butkus;
Vyr. inžinierė - B. Vasiliauskienė;
Siuvyklos vedėja - T. Butkutė;
Brigadininkai - butaforų - B. Vaitkevičius, stalių - L. Statulevičius;
Moterų kostiuminės vedėja - M. Zacharovienė;
Vyr. kostiuminės vedėjas - J. Grabiežius;
Grimo cecho vedėjas - J. Ilgūnaitė;
Programą paruošė - O. Balkevičienė ir J. Bruveris;

Dž. B. Pergolezis

,,Visas Paryžius suskilo į dvi stovyklas, kurios karštai, lyg tai būtų buvęs valstybinis ar religinis klausimas. viena stovykla, daug galingesnė ir gausesnė, kurią sudarė didžiūnai, turtuoliai ir moterys, palaikė prancūzų muzika; antrąją, daug gyvenę, išdidesnę, etuziastiškesnę, sudarė tikri žinovai, gabūs, didžiai talentingi žmonės. nedidelis jų būrelis susirinkdavo Operoje po karalienės lože. Kita grupė užpildydavo visą likusią parterio ir salės dalį, bet pagrindinis jos židinys buvo po karalaius lože. Štai iš kur kilo tų dviejų anuomet garsių partijų pavadinimai: ,,karaliaus kampas''. Ginčui smarkėjant, pasirodė brošiūros. Karaliaus kampas įsigeidė pajuokautis - jį išjuokė ,,Mažasis pranašas'', jis leidos į samprotavimus - jį sutriuškini ,,Laiškas apie prancūzų muziką''.

Šitaip Ž.Ž. Ruso ,,Išpažintyje'' rašo apie polemiką, kuri Paryžiuje kilo po to, kai 1752m. gastroliuojanti italų operos-buffa (komiškos operas) trupė parodė, greta kitų, ypatingo pasisekimo sulaukusią Dž. B. Pergolezio (giovanni Battista Pergolesi) komiška opera ,,Tarnaitė - ponia'' (,,La serva padrona'') pavadinimą iš tiesų suskaldė Paryžių į dvi stovyklas - ,,bufonistus'' (bouffonistes'') ir ,,antibufonistus'' (,,antibouffonistes''). Antibufonistai, pasmerkę operą-buffa, buvo šalininkai prancūzų ,,lyrinės tragedijos'', klasicizmo operas žanro, kurį buvo sukūręs Dž. B. Liuly ir minimais laikais vystė Ž. F. Ramo. Nors jis buvo didis muzikas, jo (nekalbant jau apie mažiau ryškius autorius) operos , operos-baletai, kuriamos dažnaiusiai mito siužetais, turinčios išoriško teatrališkumo, puošnumo, nebegalėjo išreikšti naujojo - Švietimo - amžiaus estetinių idealų.

Bufonistams, nukreipusiems savo kritikos ugnį pirmiausia į Ramo, vadovavo progresyviausieji ir didžiausieji epochos protai - Ž. Ž. Ruso, D. Didro, M. Grimas (Ruso minėtas ,,Mažasis pranašas'' yra pastarojo). Italų operoje-buffa jie pamatė išreikštus demokratinio teatro principus ir su didžiausiu įkarščiu ėmėsi juos ginti; ypač kategoriškas ir polemikoje pareiškęs net kraštutinių nuomonių buvo ruso (sakysime, minėtas ,,Laiške'' jis rašo: ,,prancūzai, apskritai neturi muzikos ir negali jos turėti, o jei ją kada nors turės, tai bus blogiau jiems patiems!''. Čia jau draugai turėjo Ruso priminti, kad jis pats sukūrė gerą ir tikrai prancūzišką operą ,,Kaimo burtininkas'').

Liudvikas XV italų bufonus išvarė iš Paryžiaus, tačiau polemika pritilo neilgam: 1774m. Paryžiuje kilo kitas - ,,gliukistų ir pičinistų karas'', kai iš Vienos atvykęs didysis rimtosios operos žanro reformatorius, švietėjiško klasicizmo atstovas Ch. V. Gliukas parodė ten savo operas (dar ,,bufonų karo'' metu Didro rašė, kad būtinai atsiras musikas, reformuosiąs minimą žanrą ir net nurodė siužetą - Ž. Rasino ,,Ifigeniją Audėje''; juo tapo giukas, o jo pirmoji Paryžiui parašyta opera buvo kaip tik opera pagal tą Rasino tragediją.)

Kai Paryžiuje kilo ,,bufonų karas'', ,,Tarnaitė - ponia'' autorius buvo jau miręs prieš 26 metus. Per tragiškai trumpą savo gyvenimą Dž. B. Pergolezis (1710 - 1736) sukūrė apie 10 operų, eilę kantatų, trio sonatų, sonatų smuikui, klavesinui, styginių orkestro koncertų, populiarųjų ,,Stabat Mater'' ir kt.

Dž.B. Pergolezis yra XVII a. pabaigoje susiformavusios Neapolio operos mokyklos atstovas. Ši mokykla suvaidino labai svarbų vaidmenį operos raidoje, bei canto stiliaus vystyme; čia nusistovi tipiški operos-seria (rimtosios operos) ir operos-buffa pavidalai, arijos da capo (3dalių arijos), rečitatyvų formos ir tipai, italų uvertiūros tipas ir kt. Didžiausias mokyklos pirmosios kartos kompozitorius buvo operų (daugiausia seria) kūrėjas (jų parašė 114), gausybės kitų žanrų kūrinių autorius A. Skarlatis.

Dž. B. Pergolezis priklauso antrajai šios mokyklos atstovų kartai, išvysčiusiai operos-buffa žanrą. Jis atsirado iš intarpų (intermeco) tarp operos-seria veiksmų. Ir ,,Tarnaitę - ponią'' Pergolezis sukūrė, kaip intermeco savo operai - seria ,,Nepalaužiamas kalinys'' (,,II prigioniero superbo''), kurią pirmą kartą pastatė Neapolio teatras ,,San Barfolomeo'' 1733m.

Greitai šis intermeco populiarumu pranoko pačią operą, atskyrė nuo jos, tapdamas pirmuoju klasikiniu operos-buffa pavyzdžiu, davusiu didelį impulsą to žanro vystymuisi Italijoje, po ,,bufonų karo'' - Komiškos operos (opera comique) Pncūzijoje, taip pat austrų ir vokiečių ringšpylio (Singspiel) raidai.

Komiška opera, atsirėmusi į Aristofano, Romos pantomimos, italų kaukių komedijos (commedia dell' arte) tradiciją, Švietimo amžiuje tapo muzikinio teatro žanru, gyviausiai išreiškenčiu tečiojo luomo estetinius siekius. Sumažėjus joje paprastos bufonados reikšmei, sustiprėja socialinės kritinės tendecijos (aukštuomenės atstovų, turtuolių gyvenimo būdo, charakterių, simboliškų šykštuolio, pedanto, kvailio tipų priešpastatymas jų tarnų, nekilmingųjų veiklumui, išradingumui, sveikam, natūraliam dorybingumui) vis ryškesnė darosi sentimentalinė gija - eilės vėlesniųjų komiškų operų meilės arijos, scenos pagal jausmų užmojį prilygsta tokioms operų - seria scenoms - gilūs ir stiprūs jausmai nustoja buvę tik mito, istorinių, kilmingų herojų privilegija. Tuo būdu komiška opera charakteringai išreiškė viso Švietimo amžiaus teatro persitvarkymo tendencijas, realizmo idėjas, kurias savo teatro teorijose kėlė D. Didro, G. E. Lesingas.

Dž. B. Pergolezio šlovę kuriam laikui buvo užtemdę kitų to žanro kūrėjų Dž. Paizielo, D. Čimarozos, E. R. Duni, F. A. Filidoro, P. A. Monsinji, A. Gretsi veiklai ir suprantama V. A. Mocarto šedevrai, vėlaiu Dž. Rosinio operos. Tačiau laikui bėgant, dėmesys Dž. B. Pergolezio kūrybai atgijo. Išlesitas pilnas - 27 tomų - jo kūrinių rinkinys, o ,,Tarnaitė - ponia'' pastoviai rodoma daugelyje teatrų scenų.

"Tarnaitė - ponia'' premjera 1976m. balandžio 5 d. mūsų teatre atidaroma Mažoji salė.

I VEIKSMAS

Tarnaitė Serpina (kitoje versijoje Cerbina) tiesiog terorizuoja savo šeimininką, pagyvenusį turtuolį Ubertą (kitoje versijoje Pandolfas). Užmiršusi paduoti pusryčius, sako, kad nebėra ko jų valgyti, nes greitai pietūs; norinčiam iš namų išeiti Ubertui užrakina duris; tai atžagariai, tai apsimesdama įskaudinta atsakinėja į priekaištus. Ubertas ryžtasi net vesti, kad apsisaugotų nuo Serpinos; pastaroji sutinka, bet tik kad šeiminkas vestų ją. Ubertas visai nebūtų abejingas jaunai ir šmaikščiai Serpinai, tačiau vesti tarianę? Ne. Serpina nė nemano pasiduoti.

II VEIKSMAS

Serpina prikalbina tarną Vesponę (kitoje versijoje Skapenas) persirengti kariškiu ir pristato jį Ubertui kaip savo sužadėtinį kapitoną Perkūną, kurio pavardė (itališkai di Tempesta) kuo tikslaiusiai nusakantį jo būdą. Ubertą baugina grėsminga kapitono išvaizda, tai, koks liūdnas likimas laukia Serpinos; be to, jai ištekant, reiktų duoti kraitį. Ubertas pažada Serpiną vesti pats.

Nors apgaulė ir paaiškėja, Bet Ubertas tesi žodį. Jo širdis juk linko į Serpina, o ji, tapusi ponia, bus rūpestinga žmona.