Aleksandras Vampilovas

„Praėjusią vasarą...”

Režisierius - Algirdas Lapėnas;
Dailininkas - LTSR nusipelnęs meno veikėjas Michailas Percovas;
Vertė - Alfonsas Dūdys;

Veikėjai ir aktoriai:

Šamanovas - TSRS valst. premijos lauretas Juozas Kisielius, Ramutis Rimeikis;
Paša - Jonas Braškys, Mindaugas Capas;
Pomigalovas - LTSR nusipelnęs artistas Algimantas Sabalys;
Dergačiovas - LTSR nusipelnęs Juozas Rygertas, LTSR nusipelnęs artistas Tomas Vaisieta;
Mečiotkinas - V. Petrauskas, Algimantas Zigmantavičius;
Jeremejevas - Vytautas Dumšaitis, Jonas Lalas;
Valentina - Genovaitė Čiplinskaitė, Eglė Čekuolytė;
Kaškina - Larisa Kalpokaitė;
Chorošich - LTSR nusipelniusi artistė, LTSR valst. premijos laureatė Janina Berūkšytė, LTSR nusipelniusi artistė Irena Garasimavičiūtė, LTSR nusipelniusi artistė Stefa Nosevičiūtė;

Režisieriaus padėjėjas - Jonas Braškys;
Literatūrinės dalies vedėjas - Alfonsas Dūdys;
Muzikinės dalies vedėjas - Alfredas Klimas;
Pastatymų techninės dalies vedėjas - LTSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas Juozas Dobkevičius;
Garso režisierius - Viktorija Nutautienė;
Teatro vyriausiasis režisierius - TSR laiudies artistas, LTSR valstybinės premijos laureatas Henrikas Vancevičius;



Aleksandro Vampilovo (1937 - 1972) plunksnai priklauso tokios pjesės, kaip  „Atsisveikinimas birželyje”,  „Vyresnysis sūnus”,  „Ančių medžioklė”,  „Praėjusią vasarą...”, „Provoncijos anegdotai”. Daugelis jų plačiai žinomos ne tik mūsų šalyje, bet ir užsienyje. Autoriaus pasisekimo paslaptis glūdi ne vien jo kūrinių tematikoje - Vampilovą visada domino jaunų žmonių likimai - bet ir aiškioje dramaturgo pozicijoje. Kad ir apie ką rašytų Vampilovas, sudėtingoje žmonių tarpusavio santykių sistemoje gėrio ieškojimas jam visada buvo svarbiausias, lemiamas dalykas.

V. Rozovas. Kai jis mokėsi Literatūros institute, apie jį buvo kalbama:  „Talentas, bet sunkus, užsispyręs”. Ką reiškia užsispyręs? Talentas ir turi būti tvirtas, kitaip jį supainios, performuos. Vampilovas buvo dramaturgas su savo veidu. Jo pjesės yra kupinos maudžiančio žmoniškumo ir geraširdiško humoro. Nors šis jo humoras galėjo virsti beveik gogoliška satyrine chimera...

Trisdešimt penkeri metai dramaturgui - tai brandi kūrybinė jaunystė. Priešaky buvo daug kas... Jis buvo vaikiško veido, drovus pokalbiuose ir su kažkokia mįsle akyse... Beje, talentas visada mįslingas.

A. Šteinas. Aleksandro Vampilovo sceninis talentas buvo iš tikrųjų neeilinis. Jame buvo ir kažkoks čekoviškas sceninis sudėtingas paprastumas, kažkokia gogoliška satyrinė chema, kažkas iš Saltykovo - Ščedrino. Bet skirtingai nuo Čechovo, nuo Gogolio, nuo Saltykovo - Ščedrino - viskas, savita, jaunatviška, šiuolaikįška, vampiloviška... Jam buvo galima pavydėti klausos, mokėjusios girdėti dabartinę kalbą, fiksuoti dabartinę mintį, jos eigą, skirtingą nuo vakarykštės dienos žmonių minčių eigos. Jis girdėjo nūdienio gyvenimo pulsavimą, kiaurai matė nūdienius žmones.

V. Andrejevas. Prisimenu Dostojevskio formulę: „Pasaulį gelbsti grožis”. Kai galvoji apie šiuos žodžius, tai supranti, kad pasaulį gelbsti ne vien išorinis grožis, o santikių grožis, už kurį reikia kovoti, grožis darbuose, polinkiuose, pasireiškiančios (gražiai pasireiškiančios) jėgos grožis. bet už grožį reikia ir jėga kovoti. Kovodamas už žmonių širdis, už žmogaus grožį. Aleksandras Vampilovas savo kūriniuose samprotauja pats ir siūlo pasamprotauti mums... Vampilovas mokėjo įžvelgti nuostabius dalykus čia pat. Jis mylėjo ne žmoniją - tai gana abstraktu, o žmogų ir tikėjo net tuo, kas susipainiojo gyvenimo peripetijose. Jis tikėjo gėriu, tikėjo žmogaus jėgomis ir galimybėmis.

Programėlę parengė A. Dūdys, dail. I. Bindler.