GAMTA

Karalienės liūnas

Karalienės liūnas
Karalienės liūnas
Pašventupio kaimas, Anykščių rajonas, Lietuva
ARTĖJANTYS RENGINIAI
KULTŪROS MIESTO ŽINIOMIS, RENGINIŲ NENUMATOMA
INFORMACIJA
Karalienės liūnas - šaltinis, esantis Utenos apsk., Anykščių raj., prie Pašventupio kaimo. Atsiveria Šventosios upės slėnio dešinėje pusėje. Respublikinės reikšmės hidrogeologiniu paminklu paskelbtas 1964 m.

Šaltinis užima 0,14 ha plotą. Jo gylis 6 - 7 m. Absoliutinis aukštis apie 62,5 m. Šaltinis ypatingas tuo, kad atsiveria Šventosios senvagėje. Šaltinio vanduo gėlas, kalcio magnio natrio hidrokarbonatinis. Mineralizacija siekia 350 - 400 mg/l. Uolienos, iš kurių į Karalienės liūną srūva požeminis vanduo, greičiausiai yra tarpmoreninės smėlingos uolienos Šventosios upės slėnio šlaito apačioje ir aliuvinis įvairiagrūdis smėlis. Vadinasi, į Karalienės liūną nuolatos suteka tarpmoreninių vandeningų horizontų ir gruntinis vanduo.

 Šaltinis yra krentantis, išsklaidytas netaisyklingos formos pelkėje. Vandens perteklius iš Karalienės liūno nuteka mažu upokšniu per griovį į senvagę Šventosios slėnio žemesnėje terasoje. Šaltinio vanduo yra melsvai žalsvas (pavasarį - bespalvis), skonis kaip pelkės vandens. Vasarą Karalienės liūno paviršius pasidengia plūduriuojančia augalija (vandenplūdai, maurės, plūdenos ir kiti vandens augalai).

Liūną iš visų pusių supa miškas. Todėl čia visada tylu, ramu .Paslaptingai atrodo Karalienės liūnas žiemą. Net ir didžiausi speigai neįstengia visiškai užtraukti liūno, pačiame jo viduryje lyg juodas veidrodis vis tiek blizga akivaras.

Pasak senolių prisiminimų, jų pasakojimų, kadaise šitas liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo. Senų senovėje liūnas buvo toks didelis, kad jame galėdavo pasislėpti lietuviai nuo užpuolikų priešų. Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas iš akmenų ar medžių grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai.

Legendos apie Karalienės liūną:

Pirmoji legenda

Seniai seniai prie žaliu kaspinu apjuosto liūno vaidilutės šventą ugnį saugojusios - ir juodą naktį, ir skaidrią dieną. O Šventosios krantą linkmosios undinės taškydavusios. Čia, prie liūno, šventąją tėvų ugnį saugoti ateidavusi ir jaunutė, graži karalienė - kartu su vaidilute dievų garbei giesmes giedojusi, aušrą pasitikdavusi. Bet vienąkart atskrido baisi juoda neganda - tūkstančiai juodų paukščių... Pulkų pulkai įbrido į Šventąją upę - protėvių ir tėvų tikėjimą išnaikinti. Iškirto, sunaikino žaliąjį gojų būriai svetimų vyrų, žvėrimis pavirtusių. Krikščionių žyniai šaukė žmones bristi į liūną ar į upę ir melsti malonės naujojo Dievo. Ir pakluso žmonės juodiesiems paukščiams...

Tik jaunoji karalienė prie liūno kranto stovėjo išdižiai pakelta galva.

- Štai dar viena stabmeldė stovi, - ištarė karalienė ir žengė į liūną.

Nuo to laiko žmonės liūną ir ėmė Karalienės liūnu vadinti. Sakoma, jog ir dabar ramiomis vasaros naktimis iš liūno žiūrinčios dvi liūdnos akys - tai nerimsta, dejuoja jaunoji karalienė.

Antroji legenda

B. Buivydaitė knygoje  „Anykščių baladės“ suformavo vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną. Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Pasak legendos, vandens paviršius raibuliuoja, nes dugne vartosi vaidilutė, vis negali nurimti. Tyliomis, labai gražiomis vasaros naktimis, kai viskas aplinkui nurimsta, toji vaidilutė išnyranti į vandens paviršių. Jos rūtų vainikėlis plačiai prasiskleidžiąs, apimdamas visą liūno paviršių. Ir vaidilutė tuomet išeina į krantą, vaikšto, glamonėja medžius, rauda, gaili savo anksti prarasto gyvenimo.

“Senolių sekti padavimai, A. Vienuolio - Žukausko dar labiau suromantinti, įdvasina slėpiningą, versmėtą gelmę, palinkusias, vandenyje mirkstančias šakas, medžius, aplink vešančią augmeniją. Mėgdavo A. Vienuolis - Žukauskas parymoti prie Karalienės liūno, pasvajoti apie senovę, mintyse regėjo deivės Mildos aukurą, slėptis nuo priešų brendančius senelius, moteris, vaikus…”

Trečioji legenda

Čia pat, ant kalno, kadaise gyvenusi Lietuvos karalienė. Kraštą užpuolus priešams, karalienė obuolmušiais žirgais kinkyta karieta pasileidusi šlaitu žemyn ir nuskendusi liūne (kitoje legendoje į liūną nugarmėjo švedų karalienė). Nuo to laiko jam ir prigijęs karalienės liūno vardas.
GPS: 55.493018 / 25.059074
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ (Apžvalgas ir įvertinimus gali teikti tik registruoti vartotojai)
Anonimas
KOMENTARAS
APŽVALGA
Renginiai Anykščiuose
Verslo žiburiai 2016 - Publika
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Circulating Oils Library
Anykščių menininkų asociacija
Šilelis
Anykščių baseinas „Bangenis“