ANYKŠČIŲ KULTŪROS DIENORAŠTIS

L. Perekšlis - Angelas su įstatymų knyga

Ką mes žinome apie angelus? Paprastai, tik pasakas apie sparnuotas mitines būtybes, kurios gyvena virš debesų, dirba pasiuntiniais tarp žmogaus ir dievų bei gelbsti pasaulį nuo blogio. Retas į šias istorijas žiūrime rimtai. Tačiau kai įgrysta kasdienybė, kyla noras išsilaisvinti ir paklajoti virš debesų, kai ima pulti bėdos ir, nebežinome kur kreiptis pagalbos, tais atvejais, gera mintis - užmegzti pažintį su angelais.

Dangiška pažintis gali prasidėti visai šalia, Anykščių senamiestyje, kur įsikūręs Angelų muziejus. Parduotuvių ir laidojimo namų apsuptyje yra atsitikęs neįprastas reiškinys, lyg turistinis objektas, lyg renginių salė ar parodų erdvė, už paradinės širmos saugo sakralinę, mistinę erdvę.

Tačiau, kad galėtume akyliau pažvelgti į muziejuje saugomus eksponatus, reikėtų praplėsti savo žinias apie angelus. Visų pirma atkreipkime dėmesį, jog angelai turi sparnus,o jie tai paukščio atributas, kuris išduoda paukštišką prigimtį. Todėl pradžioje reikia susipažinti su sparnuočių mitologija.

Kaip krikščioniškoje kultūroje angelai, taip archajiškose tradicijose paukščiai tampa su mistiniu pasauliu siejamų personažų pagalbininkais. Šiaurės indėnai ir Kaukazo šamanai - svarbų kompanioną laiko erelį arba sakalą. Pietų Amerikos šamanai vertina kondorą. Kai kurios Indėnų gentys, pavyzdžiui, Hopi ir Zuni, pelėdą laikė kaip dvasinį vadovą, kuris perduoda žinias apie naktinį pasaulį. Senovės Graikijoje pelėda buvo Minervos (Atėnės), išminties deivės ženklas. Apie tvano pabaigą Nojui praneša balandis. Skandinavų dievui Odinui priklausė dvi varnos, Hugin ir Munin, kurios simbolizavo mintis (Hugin) ir atmintį (Munin). Sparnuočiai neretai tupi ant mistikų pečių.

Pirmoji paukščių savybė tapusi simbolio pagrindu yra jų gebėjimas skrajoti virš debesų. Norint praskleisti šį įvaizdį reikia prisiminti, jog skrajojantį padebesiais dažnai vadiname svajoklį. O pasakymas žvelgti į pasaulį iš paukščio skrydžio reiškia matyti plačiau, susidaryti bendrą vaizdą. Skrydis dažnai asocijuojasi su laisve, gebėjimu kurti, todėl paukščių simbolika dažnai siejasi su menininkų įvaizdžiu. Taigi sklęsti aukštai, tai  gebėjimas matyti daugiau, žvelgti plačiau.

Maironis rašė:

Audžiau nurimęs aukso svajones.
Aušros spinduliais
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės
Padangių keliais
Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis

(Maironis - Vakaras; Pavasario balsai)

Skrydžio metu matomi vaizdai bei surinkta informacija, žinios pavidalu, gali būti parnešta į žemę. Tai antroji paukščių savybė tapusi mitu - jų gebėjimas čiulbėti. Čiulbesys tai tarsi kalba, sunkiai suprantama žmogui. Išsireiškimas “paukščių kalba” dažnai reiškia paslaptingą ar slaptą kalbą, kurią suprasta tik išrinktieji arba ypatingų žinių turintys žmonės - žyniai bei šamanai. Taipogi čiulba ulba rašytojai, paukščių kalba - poezijos sinonimas.

Leonardas Gutauskas:

Ten, kur žvaigždės tarsi gėlės
Pasakų ugnim rusena.
Kur rasotas Paukščių Takas
Lyg obels šaka žieduota
Tylią naktį šnabžda, šneka
Apie tai, kas vaikui duota:
Tolių tolį išmatuoti,
Išmatuoti gylių gylį,
Vis keliauti, nesustoti
Ir, užkopus stiklo pilį,
Akimis apglėbti žemę

Trečiasis paukščių simbolinis gebėjimas - saugoti mus nuo blogio. Paukščių mitologija išplėtota Lietuvių pasaulėžiūroje. Lietuviai paukščių vardai puošia visų Pavasario mėnesių pavadinimus. Šis metų laikas prasideda nuo pirmo parskrendančio paukščio, t.y. Vieversio dienos. Vėliau 40 paukščių diena, rodo kaip svarbu buvo paukščius stebėti, žinoti ir skaičiuoti. Pumpurų skleidimasį pranašauja gandrinės ir taip iki gegužės pabaigos, kai įsilinguoja gegužinės.

Paukščiai ne tik apie pavasarį, bet ir brėkštantį rytą praneša. Su šiuo darbu paprastai siejamas gaidys. Anykštėnai puikiai žino gaidį, kuris velnią nugalėjo, šis pasakojimas, ko ne tapęs miesto folkloru. Taigi paukščiai praneša apie metą, kai po tamsos ateina šviesa, po žiemos pavasaris arba po nakties diena. Mistifikuotas paukščio gebėjimas žadinti po tamsos, tampa metafora, kalbanti apie gėrio prieš blogį pergalę. Vytauto Igno darbas “Angelėlis” labai gražiai apglėbia visas iki šios išsakytas mintis - tai angelas su dūdele pažabojęs paukščius nešti žinią.

Taigi, paukščių čiulbesys, tai svarbi žinia iš viršaus. Paukščiai simbolių pasaulyje buvo angelų pirmtakai, o pastarieji tik paveldėjo protėvių funkcijas. Tai žinodami, galime atidžiau įsižiūrėti į angelus. Angelai dažnai vaizduojami su muzikos instrumentais, muziejuje gausu dūdelėmis, gitarėlėmis, varpeliais - apsiginklavusių būtybių. Kaip sakė Platonas „Muzika suteikia sielai sparnus, mintims skrydį, vaizduotei – šviesą.” Taigi muzika, tai lyg kitokios rūšies informacijos šaltinis.

Angeliukas Roberto Matiuko “Bažnyčios angelas” su varpu krūtinėje, tai pranašo ženklas. Varpas toli aidi ir žinia neša toli, šis simbolis, atsidūręs krūtinės vietoje, byloja apie iš jausmų kylantį pranešimą. Jausmai - kompasas, lydinti žvaigždėtais paukščių takeliai, o angelas šių nuotykių vedlys arba kvieslys. Galbūt, norint išgirsti angelų kalbą, reikia klausytis širdimi, o ne protu.

Polėkis, noras skristi visada prasideda nuo įkvėpimo. Gražią idėją, poetišką mintį angelai dažnai ne tik neša, bet ir patys įkūnija. Juk apie idėjas dažnai sakome, kad jos gimsta. Kai sumanome kažką nuostabaus, pranešame: man gimė gera mintis. Tačiau, juk nuo idėjos iki jos įgyvendinimo labai ilgas kelias. Kai kalba eina apie didelio sumanymo pradžią - mažo vaiko ar net kūdikio pavidalo būtybės su sparniukais labai tinka, nes visos jos užsimezga paukščių tako gilumoje.



Angelų muziejuje daug vaikus primenančių būtybių. Vien, koks puikus  Artūro Makštučio “Angelas ganytojas”, vaikas su skafandru ir drugelių gaudykle. Drugelis dar vienas sutvėrimas turintis sparnus. Japonų poetai drugelį naudoja kaip šviesios sielos, laisvės ir grožio simbolį, kuris iš kirmėlės transformuojasi į nuostabią būtybę, kuri labai trapi ir gyvena vos dieną. Tai puiki geros idėjos metafora, jei nepagavai, tuoj nuskris. Keista, kad vietoje galvos šis angelas turi skafandrą kurio vidus - tuščias, be veido. Graikiškas žodis „ψυχή“ (psyche) pažodžiui reiškia sielą, dvasią, tačiau įdomu tai, kad tas pats žodis graikų kalboje reiškia ir drugelį. Galbūt, angelas - ganantis drugius, gali pagauti trumpą, gražia akimirką ir iš jos suformuoti sau veidą? Taip, tarsi, pagautų savo sielą. Juk būna, nutinka žmonėms, perskaito knygą ir jau iš galvos jiems jos neišmuši, ji suformuoja arba pakeičia jų pasaulėžiūrą.

Dažniausiai angelai dovanoja pasaulį keičiančias žinias, todėl vietoje muzikos instrumentų, neretai vaizduojami nešantys ugnį. Jų rankose vaizduojamos žvakutės arba deglai. Pasakojimų apie didvyrius į žemę nešančius ugnies pavidalo žinią - labai daug. Senovinis indų religinis tekstas - vedos, pasakoja apie dievišką pasiuntinį, didvyrį Matarisvan, kuris vėjo pavidalu randa paslėptą ugnį ir gražina žmonėms. Biblijoje Mozei viešpaties angelas pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje, iš kur perduoda žinią iš Dievo, kad išrinktasis privalo išvesti izraelitus iš vergijos. Graikų didvyris Prometėjas atnešė žmonėms ugnį, išmokė juos matyti ateitį, skaičiuoti laiką, rašyti raides, plėtoti meną. Taigi ugnis tai pažinimo simbolis.

Ugnis sukuria šviesą, o jos svarbus įrankis yra knyga, tai švietimo, vidinės šviesos simbolis. Juk raštuose glūdi žmonijos žinios apie save ir pasaulį. Leono Perekšlio darbas - angelas su įstatymo knyga - iliustruoja šią mintį tiesiogiai, be metaforų. Todėl Leono angelas vienoje rankoje laiko knygą su dešimčia pamokymų, o kitos rankos pirštu rodo iš kur šie įstatymai atkeliavo.


Laima Dzigaitė - Angelas su vienu pražydusiu sparnu

Todėl akivaizdu kodėl angelų muziejus prasideda nuo šventųjų ir apaštalų portretų. Juk pagal šventąjį raštą, apaštalas yra tiesiogiai Dievo pasiųstas evangelijos skelbėjas. O žodis evangelija išvertus iš graikų kalbos reiškia geroji naujiena arba džiugi žinia. Nors bažnyčios tarnus mes linkę laikyti realiais, praeityje gyvenusiais žmonėmis, tačiau nevengiame jiems pasimelsti, jų prašyti pagalbos arba nuolankumo, lyg iš angelų. Jie kaip paukščiai, gavę gerąją naujieną iš aukščiau atnešė ją žmonijai. Ir išmintis apsigyvenusi žmonių galvose, formuoja jų įsitikinimus, reguliuoja nuotaiką, tokiu būdu lemia pasirinkimus.

Tačiau nereikėtų per greitai susižavėti apaštalais, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Angelų nešamos žinutės gali būti labai įvairios. Simono Gutausko darbe - Vėlinės matome, tris daiktus, kurie dažnai atsiduria mitinių būtybių rankose. Dūdelę ir knygą jau aptarėme, o trečiasis angelas laiko butelį, dar vieną labai įdomų simbolį. Butelis yra talpa, kuri saugo medžiagą, kuri nelaiko savo formos - kaip vanduo, grūdai, oras o simboliškai - dvasia. Atidarius butelį ima stūgauti vėjai, išsilieja svaiginantis gėrimas, ištrūksta džinas. Vietoje butelio pasakose dažniau yra vaizduojama puodynė, nes tai tik labiau archajiškas butelis. Graikiškas žodis πίθος (pithos) reiškia „Didelis molinis indas“, dažniausiai talpykla grūdams, aliejui, vandeniui ar vynui laikyti. O senoviniuose graikijos mituose „ὁ πίθος τῆς Πανδώρας“ (ho píthos tēs Pandóras) - „Pandoros indas“. Taigi senaja graikų kalba ne „dėžė“, o būtent „indas“ (πίθος) - buvo tas prietaisas iš kurio ištrūko visos pasaulio negandos. Indas saugo galias, kurias paleidus atgal nebesukiši. Šia tema būtų galima labai išsiplėsti, bet tik pridursiu, kad dangiškos angelų žinios gali pražudyti.

Reikia būti atsargiam girdint angelų čiulbėjimą, nes jis gali užliūliuoti ir paklaidinti paukščių take. Jeigu atidžiau apsidairysi muziejuje, pamatysi, vieni padarai kelia smailius geležinius, o kiti permatomus ir gležnus sparnus, vieni veidą dengia blizge maskarado kauke, o kiti rankomis slepia ašaras.

Įdomu, kad muziejus neaplenkia ir šiuolaikinės angelų mitologijos. Artūro Maksimiliano darbas - “Prisiminimai” primena ateivių lėkštes. Ateivių iš kosmoso vaizdinys labai primena angelus. Jie juk irgi nusileidžia iš už debesų, neša žinią apie progresą, tarpžvaigždines technologijas, sugeba nežmoniškus dalykus… Šių įvaizdžiai - panašūs, noras keliauti paukščių takais, pažinti beribę visatą. Tačiau, nuklydus toli į lankas, galima nebesu ganyti avių.


Rita Karaliunienė - Angelas valtininkas

Pati baisiausia, bet kartu ir įdomiausia angelų kategorija - tai puolę angelai. Šis egzempliorius visas net suakmenėjęs guli muziejau kampe, o šalia (galbūt dėl pirmojo) verkianti angelė. Nusidėjęs angelas paklysta paukščių take, nes nepaklūsta dangaus taisyklėms ir imasi pikto. Tai gąsdina, nes paprastai angelus esame linkę įsivaizduoti draugiškus. Daugelis galvojame, kad angelai neša tik gėrį, tačiau kai matome, kad jie gali nusidėti, kyla įtarimas ar galima jais pasitikėti. Atsakyti į šį klausimą nedrįsčiau. Angelų muziejuje informacijos apie puolusius angelus nedaug. Tačiau yra keletas labai įdomų artefaktai, kurie, galbūt, net svarbesni už avis paklydėles.

Angelai į muziejų atkeliavo dėka kultūros mecenatės, dailėtyrininkės Beatričės Kleizáitės-Vasaris. Anykščiams ir kitiems miestams ji padovanojo savo surinktą meno kolekciją - angelų tema. Sau buvo pasilikusi tik vieną darbą - kurį brangino labiausiai. Tai Jono Daniliausko darbas “Kritęs angelas ant kelių prieš motiną”, po mecenatės mirties paveikslas buvo atiduotas muziejui. Galėtume sakyti, kad kritęs angelas irgi yra puolęs. Ant kitos sienos yra kitas Jono Daniliausko darbas “Angelas bučiuojantis žemę”. Kuo skiriasi iš Dausų nusileidęs angelas bučiuojantis žemės purvą ir puolęs angelas? Kodėl jie buvo svarbūs Beatričei?  Puolę angelai, beveik visada vaizduojami krentantys ant nugaros, nes jie yra atstumti arba pastumti Dievo. Linkti į priekį - kitas, labiau savanoriškas veiksmas. Savo noru nulenkta galva, klaupiamas kelis tai labiau sutikimo ar prašymo ženklas. Labai dažnai - atgailos išraiška.

 Taigi Beatričė, sau buvo pasilikusi paveikslą, kuris jai priminė jėgą saugančią nuo paklydimo. Klausydami angelų galime pakilti virš žemės, daug sužinoję apie žmogų ir pasaulį, turime nepamiršti, kad esame žemiški padarai. Šlovės akimirką, daugelis pavirsta pasaulio bambomis, manydami, kad viską perprato, žiūri iš aukšto ir kitaminčius vadina paklydėliais. Vienintelis vaistas nuo tuščiaprotystės - nuolankumas. Tada geriausia yra pulti ant kelių, (labai tinka prieš motiną žemę) ir atgailauti.
 
O jei, taip paklysite, kad per gyvenimą, taip ir nepavyks atsikratyti pasipūtimo, pasiklysite angelų čiulbesį, o jų šviesa jau jūsų nebešildys - net ir tada, pabaigoje jūsų lauks valtininkas. Toks kaip Ritos Karaliūnienės Angelas valtininkas. Turbūt ne veltui tokiu ištįsusiu veidu, juk atvyko iš ten, kur laikas tęsiasi į amžinybę. Senovės graikų mitologijoje, valtininkas vadinosi Charonas, kuris gabendavo mirusius į hadą. Yra duomenų, kad lietuvių praeityje yra užfiksuota laidojimų valtyse, kai kūnas paleidžiamas į ežerą jį paguldžius degančioje geldoje. Šis vaizdinys pasakoja apie gyvenimo pabaigą, kai panyrama į nežinomybės vandenyną, iš kurio dar niekas negrįžo. Tai žinutė, kuri prasiskverbia, net pro storiausią abejingumo šarvą  ir primena, apie laukiantį susitikimą su Charonu ar kito pavidalo valtininku. Ritos angelas mums primena, kad neišvengiamai visi panirsime chaoso tamsybėse, kur visi mūsų žemiški troškimai, liks tik bangelės bekraščiam vandenyne. Kas bus ta moneta, be kurios Charonas į kitą pusę nepraleidžia? Kas padės į tamsumą panirti drąsiai be nuoskaudų, gailesčio ir pykčio?


Vytautas Sijūnas - Verkiantis angelas

Paukščiai, apaštalai, angelai ir kitos dangaus būtybės, gali nunešti mus lyg ant sparnų į svajų ir idėjų pasaulį, gali atskleisti visatos paslaptis ir perduoti mums protėvių žinias. Galbūt įsisenėjusią problemą padės įveikti, pakvies atsitraukti, pakelti žvilgsnį iš viršų, o gal panirti į gilumą ir atpažinti puolusį angelą savyje, tada nusilenkti likimui. O susitikus su amžinybe padės sekti paukščių čiulbesiu, o neleis panirti į beprasmybės ir skausmo bangas.

Nors pažintis su angelais - ilgas ir painus kelias, tačiau jis gali prasidėti, čia pat, Angelų muziejuje.