RENGINIŲ KALENDORIUS

  RENGINIŲ KATEGORIJOS  ▶
  RENGINIŲ ARCHYVAS  ▶
  RENGINIŲ STATISTIKA  ▶

Giedrės Steikūnaitės knygos „Palestina: laisvė yra labai graži“ pristatymas

Anykščių Sakralinio meno centras / Angelų muziejus
Anykščių Sakralinio meno centras / Angelų muziejus ▶
Vilniaus g. 11, LT–29145 Anykščiai
2017 m. kovo 2 d. - 17:30
Kaina - €
Renginys vyko prieš 1574 d.
FOTO / VIDEO / AUDIO ARCHYVAS
Nuotraukų: 0
Nuotraukų nėraNuotraukų nėraNuotraukų nėra
Videoklipų: 0
Videoįrašų nėraVideoįrašų nėraVideoįrašų nėra
Audioklipų: 0
Audioįrašų nėra
Kovo 2 d. (ketvirtadienį) 17:30 val. Angelų muziejuje - Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11) Giedrės Steikūnaitės knygos Palestina: laisvė yra labai gražipristatymas ir diskusijų vakaras.

Renginyje dalyvauja: Giedrė Steikūnaitė (knygos autorė, žurnalistė) ir Gabrielė Tervidytė (visuomeninio judėjimo „Solidarūs su Palestina“ įkūrėja)

Vyks video peržiūra / Knygos ištraukų skaitymas / Vieša diskusija
 
Pirmosios Lietuvoje knygos apie Palestiną pristatymo progra kviečiame iš arčiau susipažinti su šiuo pasaulio politikoje ypač svarbu kraštu. Ką iš tiesų žinome apie Palestiną ir kodėl ji svarbi Lietuvai?

KNYGOS IŠTRAUKOS

KODĖL PALESTINA?
Įžanga

Tą rytą, kai Izraelio kariuomenė sulaikė mano artimą draugę, minkiau tešlą duonai kaimelyje už penkiasdešimties kilometrų. Buvo karšta vasaros diena. Suskambo telefonas ir kitame laido gale pasigirdo mūsų bendro pažįstamo balsas: „Ji turbūt nebegrįš.“ Savaitę praleidusi kalėjime, ji buvo deportuota atgal į Europą be teisės sugrįžti dešimtį metų. Į jos namus surinkti daiktų užsukę draugai rado ataušusios kavos puodelį, nebaigtus plauti indus ir kieme džiūstančius skalbinius.

Okupuotoje Palestinoje ši žmogaus teisių gynėja rinko liudijimus apie priespaudą ir jos padarinius žmonėms. Jos vaizdo reportažai ir straipsniai internete pasakojo apie Palestinos žmonių tikrovę, nenutylėdami nepatogios tiesos ir tiesiai šviesiai įvardydami kaltuosius. Izraelio rėmėjams tai nepatiko. Nuolatiniai užgauliojimai, grasinimai tapo kasdienybe. Jie tęsiasi ir moterį ištrėmus iš šalies.

Ši draugė toli gražu nėra vienintelė, kurios balsą Izraelis bando nutildyti. Už palestiniečių teises pasisakantys akademikai išvejami iš darbo, žurnalistai ir aktyvistai šmeižiami, išsiunčiami iš šalies, žmonės bauginami. Kad priespauda tęstųsi, būtina, kad jai niekas neprieštarautų. Pietų Afrikos arkivyskupas Desmondas Tutu yra pasakęs: „Jei esi neutralus neteisybės akivaizdoje, pasirenki engėjo pusę.“ Nes, pasak jo, jei dramblys laiko prispaudęs pelės uodegą, pelei tavo neutralumas niekaip nepadės.

Nepaprastas Palestinos gamtos grožis, derlingumas, patogi geografinė padėtis ir Šventosios Žemės etiketė tapo ir šalies prakeiksmu. Imperinės jėgos šį žemdirbių kraštą dalijosi per amžių amžius, nepaisydamos vietinių gyventojų interesų ar paprasčiausių moralės normų. Tačiau tie žmonės vis dar čia, jie tebekovoja už teisę gyventi laisvai. Ši knyga – dalis tos kovos, papasakotos jų pačių žodžiais. Pirmą kartą tai pasakojama Lietuvos skaitytojams.

Kad nesakytume, jog nežinojome.

Palestinos atvejis išskirtinis, nes Izraelio vykdomas ir galingų pasaulio valstybių remiamas etninis šalies valymas pasaulio sąmonėj neegzistuoja. Izraelis yra todėl, kad Palestina verčiama nebūti. Jos tragediją bandoma užpilti sluoksniu purvo – melo, apgaulės. Šalies drama tęsiasi beveik septynis dešimtmečius – dviem dešimtmečiais ilgiau nei mums švietusi prievartinė komunizmo saulė. Izraelyje kalinami bent du šimtai palestiniečių vaikų, kurių laukia Karinis tribunolas. Beveik pusė krašto vyrų nors kartą gyvenime kaip politiniai kaliniai buvo atsidūrę Izraelio kalėjimuose – uždaryti už pasipriešinimą okupacijai arba apkaltinti turintys tokių užmačių. Visa Palestina palestiniečiams yra didžiulis kalėjimas, kurio vardas Izraelis: be jo leidimo nekirsi sienos, nepirksi ir neparduosi, neauginsi, nelaistysi ir nesimokysi, nekeliausi, negyvensi kur panorėjęs, nematysi jūros. Todėl įkalinimas – fizinis ir dvasinis – šioje knygoje yra nuolat kartojamas motyvas, kaip ir laisvės troškimas. Kam mums tai? Kad pajustume kito žmogaus skausmą, žmogišką bendrystę, kad pasmerktume neteisybę ir jos nebekartotume. Nes prarasti laisvę – tai peiliu badyti širdį ir nuolat nuodyti sąmonę. Mes tai puikiai turėtume atminti, o jei primiršome – pasiklauskime tų, kurie grįžo nuo Laptevų jūros.

Citatas įžangai parinkau neatsitiktinai: visuose žemynuose laisvė žmogaus sielai reikalinga kaip deguonis kūnui. Laisvė gyventi oriai, be primestos valdžios, be priespaudos – laisvė, už kurią reikia kovoti. Ir Vadas Josephas, ir Nelsonas Mandela kalba apie laisvę, apie kurią svajoja ir Palestina; svajojome ir mes.

Palestinos gyventojai nėra geresni ar piktesni už bet kuriuos kitus žmones. Tikiuosi, mums pavyks susitapatinti – nors šiek tiek – su tuo tolimo krašto žmogumi, kuris, lygiai kaip ir mes, pabunda ryte, pasidžiaugia gražiu oru, čiulbančiais paukščiais ir kyla pasitikti savo dienos. Kartais pamirštame, kad visa mūsų homo sapiens rūšis tarpusavyje turi daugiau panašumų nei skirtumų. Kad žmonės tiesiog nori gyventi – kaip tu ir aš.

Ši knyga yra apie žmogiškumą. Tarp eilučių čia aptiksite neaprėpiamą laisvės troškimą, valios stiprybę, sugebėjimą oriai priimti negandas ir iš jų pasijuokti, pasiryžimą kurti, keliauti, gyventi. O tai ir yra žmogiškumo esmė. Ši knyga nėra džiugi, nes ir gyvenimas ne visada toks būna. Tokia yra tikrovė – tik ją priėmę ir suvokę galime eiti į priekį iškelta galva, gyva širdimi ir ramia sąžine. Tik suvokę prieš mūsų akis vykstančio griovimo mastus galime kurti teisingą, žmogų gerbiantį pasaulį. Tada, pavėjui plūduriuojant palei tvenkinio meldus, nereikės apsimesti, kad įveikėme vandenyną. Jau būsime kitame jo krante.

***

ATLEISK MAN

Jau buvau prisėdusi ant Kristaus Kapo bažnyčios laiptų okupuotoje Jeruzalėje, ruošdamasi kramsnoti savo bandeles su sūriu ir šokoladu, kai tyliai prisiartino aukštas vyras. Jo drabužiai buvo apskurę, šypsena bedantė. Pasiūliau jam bandelę su sūriu ir jis sutiko prisidėti prie mano kuklių pietų. Apie kažką šnekėjomės.

Tada jis paprašė monetų. Daviau penkis šekelius (maždaug eurą dvidešimt). Paprašė dar penkių. Daviau jam dar penkis.

Tada jis tarė:

– Atleisk man.

– Už ką? – klausiu.

– Už tai, kad prašau iš tavęs pinigų.

– Neturiu už ką tau atleisti, – atsakiau.

Jis kiek pastoviniavo ir nuėjo savais keliais.

Vėliau, spūstyje įstrigusiame autobuse, šalimais sėdinti močiutė prikimšo mano pilvą sezamų sėklomis apibarstytų bandelių. Bandė įsiūlyti ir kalną naminio maisto, tačiau aš nuėjau savais keliais.

***

SALDAINIUS VERDA PRIE VIENUTĖS REVOLIUCIONIERIAMS

Laisvės Palestinoje nedaug, tačiau cukraus čia tikrai nestinga. Saldinta kava ir arbata, bet kokia proga siūlomi saldainiai, šokoladai, vafliukai… Diabetas Palestinoje grėsmingai plinta, o visuomeninių prevencinių programų trūksta.

Kartą su pažįstamu iš Kosta Rikos kavinėje užsisakėme arbatos, primygtinai prašydami nedėti cukraus. Padavėjas klusniai tokios ir atnešė. Tačiau po kelių minučių kavinės savininkas, pagyvenęs vyras ilga žila barzda, atskubėjo su visu cukraus kibiru ir ėmė neprašytas jo krauti kolegai į puodelį. Nepagarba klientus vaišinti nesaldinta arbata!

Todėl į saldainių gamyklą „Al Quqa“ Nabluso senamiestyje einu kurdama mandagius pasiaiškinimus, kodėl negaliu visko išragauti. Veltui. Išragauju ir nė kiek nesigailiu. Dar namo parsitempiu keturis kilogramus dovanotų saldumynų, kurių visaip bandžiau atsisakyti. Veltui. Palestinoje svečias vaišinamas, kol jam sprogsta pilvas.

Ūžia mėtinių ledinukų mašina, spjaudanti juos suvyniotus į žalsvą popierėlį, akys peršti nuo mėtų sodrumo. Akmeniniai skliautai gaubia dėžes chalvos ir maišus irisų. Apsivilkęs permatomu plastikiniu chalatu, vienas fabriko savininko sūnų Naelis al Kuka pasakoja ne apie saldainius, o kruviną saldainių gamyklos praeitį. Jo rankos sugrubusios ir apibyrėjusios cukrumi.

– Anksčiau šiame pastate, kur dabar verdame saldumynus, buvo Osmanų imperijos kalėjimas. Į jį kišdavo revoliucionierius – įkalindavo žmones už jų įsitikinimus. Čia nebuvo kriminalinių nusikaltėlių, tik revoliucinių minčių genami kovotojai už laisvę. Jei apsivogdavai, tave pasodindavo į kitą kalėjimą. O jei ką nors regzdavai prieš valdžią, – su ginklu ar be, – dienas baigdavai čia.

Turime išlikusias tris kameras-vienutes: mažuliučiukę, mažuliukę ir mažą. Pačios mažiausios plotas – metras su metru. Įsivaizduokit, kaip žmogui reikėjo tokioje tilpti. Ir dar surakintam.

Šiame kvartale buvo įsikūrę Osmanų imperijos savivaldos pareigūnai, teismas ir tasai kalėjimas. Visas kompleksas stovėjo trijų keturių dunumų plote – didžiulė teritorija pačiame miesto centre. Po Osmanų atėjusi britų mandatinė valdžia čia laikėsi iki 1946 metų. Porą metų pastatai stovėjo tušti, kol vienas žmogus juos išpirko iš britų. Vėliau, 1950 metais, šį pastatą perpirko mano seneliai, nuo to laiko čia stovi mūsų saldainių gamykla.

Gaminame chalvą, ledinukus, irisus, cukrumi apibarstytus avinžirnius. Šitie saldumynai mus pasiekė iš Damasko. Tai suprantama – juk Jafa, Nablusas ir Damaskas turi tą patį paveldą, esame viena kultūra. Tiksliau, buvome… Nablusas juk ne veltui vadinamas Mažuoju Damasku. Visko, ko žmonės turėjo Damaske, galėjai rasti ir Nabluse. Kultūrinis gyvenimas, socialinė elgsena buvo tokia pati. Senais gerais laikais buvo gaminami išskirtiniai saldumynai, bet šiandien, rinką užplūdus atvežtiniams saldėsiams, žmonės nebesidomi tradiciniais. Mūsų verslas dar gyvas, tačiau mažiname gamybą, nes žmonės nebeperka. Visame pasaulyje ši tendencija panaši, nors turėtų būti kaip tik priešingai: juk vietinė produkcija kur kas kokybiškesnė. Prieš 1967 metų okupaciją eksportuodavome į Jordaniją ir Siriją, tačiau dabar nėra jokių galimybių. Savo saldumynus pardavinėjame tik Vakarų Krante, o rinka čia gerokai susitraukė. Gamykloje dirbame penki broliai

ir mūsų tėvas. Kadaise įdarbindavome apie pusšimtį darbuotojų, dabar apsisukame patys; kartais porai valandų pasamdome darbininkų.

Mūsų šeima kilusi iš Jafos, kur gyvenome iki 1948 metų, paskui buvome ištremti ir atsidūrėme Nabluse. Jafoje taip pat turėjome saldainių gamyklą, tad tokį patį verslą įkūrėme ir Nabluse. Iki šiol turime iš Jafos pervežtos įrangos cukrui maišyti ir saldainiams džiovinti. 1948 metais sionistai, mus vydami iš Jafos, žadėjo, kad po poros savaičių galėsime grįžti. Taigi… Buvome grįžę, pasiėmėme šiek tiek daiktų, o tada – atgal į Nablusą. Pasilikti Jafoje mums niekas nebeleido.

Nabluso senamiestyje yra dar viena vieta, vadinama Kraujo kalėjimo vardu. Tačiau tas kalėjimas buvo ne valstybinis, o privatus. Kadaise, labai seniai, Nablusą valdė penkios pagrindinės šeimos, kurios nuolat barėsi. Joms priklausė visas miestas, o jos pešėsi tarpusavyje. Per tokias peštynes, kai vienai šeimai pavykdavo pagrobti kitos šeimos vyrą, tas nelaimėlis būdavo nutempiamas į Kraujo kalėjimą ir ten nužudomas. Taip ir kilo tos vietos pavadinimas, nors pats kalėjimas buvo Abd el- Hadi šeimos pilies apatiniame aukšte. Šeima gyveno viršuje, o apačioje buvo kalėjimas, kuriame žudė jiems neįtikusius žmones.

Jeigu norite išgirsti daugiau istorijų apie Nabluso senamiesčio gyvenimą, aplankykite vieną senolį. Jis turi restoraną prie Laikrodžio bokšto, visai netoliese. Žino daugybę istorijų ir yra dar pakankamai guvaus proto, kad jas papasakotų.

Tačiau senolis tą dieną pasakoti nelinkęs. Jis tik susodina klientus aplink stalą ir supažindina su valgiaraščiu: mėsa arba humusas. Tai ko atnešti? Na, tada jiems mėsos, o mums humuso. Senolis sukasi kaip vijurkas: peiliu pakapoja mėsgaliukus, sukrauna juos ant kepsninės lauželio, paskubomis sumala avinžirnius humusui, užpila alyvuogių aliejumi, į kraiteles prikrauna pitos paplotėlių, iš šaldytuvo ištraukia butelius su vandeniu iš krano ir viską išdėlioja ant stalo.

Senolis, kuris žino daug miesto istorijų ir yra dar pakankamai guvaus proto, kad jas papasakotų, šiandien pasakoti nenusiteikęs. Šiandien jam tik džiugu, kad abu patiekalai iš jo valgiaraščio buvo užsakyti.

***

GYVATĖS BUTELYJE

Į Ramalos turistų informacijos centrą užsuku įsigyti metalinio butelaičio vandeniui. Ant jo dailiai kaligrafiškai užrašyta „Kur – į Ramalą“. Tai dainos žodžiai. Darbuotojo iškamantinėta prisipažinau, kurioje Europos dalyje gimiau, ir išklausiau jo pasakojimo apie vieną lietuvaitį, su kuriuo kadaise susibičiuliavo šis kalbus turistus informuojantis vyras.

– Po kelerių metų jis grįžo į Palestiną ir atvežė man dovanų naminės degtinės butelį. Jo viduje gulėjo gyvatė. Jis pasakė: „Jei atidarysi, turėsi visą išgerti.“

Tie lietuviškos samanės pokštai…

– Ar atidarei butelį? Jis nusišypso.

– Atidariau. Išgėriau lašą ir mane išvežė į ligoninę. Pragulėjau patale.

Siaubas. Informuoju šį informacijos darbuotoją, kad lietuviška naminukė yra beveik grynas spiritas ir tikrai bjauraus skonio. Jis atsako, kad dabar jau žino ir jam labai gaila, jog gyvatei teko šitaip mirti.

***

GATVIŲ PAVADINIMAI

Kaip žmogui susigaudyti gatvėse, jei niekas nežino jų pavadinimų? Jie sukabinti ant dailių mėlynų lentelių, tačiau niekas jomis nesivadovauja ir nepasitiki. Tad jei reikia surasti kokį biurą ar pastatą, orientuojamasi pagal aplinkines įdomybes; Ramaloje tai – prabangūs viešbučiai arba didesni prekybos centrai. Kadangi aš juose paprastai nesilankau, tai dažnai suku ratų ratais, kol iškvotusi praeivius randu, ko ieškojusi.

– Kur tokia ir tokia gatvė?

– Ten, šalia „Bravo“ parduotuvės.

O kodėl ne šalia bibliotekos ar parko? Nes biblioteka tuščia, o parko nėra.

Jei atsidarai „Google“ žemėlapių paieškos sistemą, Palestina joje neegzistuoja. Visa arabų erdvė joje yra pilka plynė. Džiaukis, jei rasi pažymėtą bent pagrindinę miesto gatvę. Tačiau nelegalios Izraelio kolonijos šiuose internetiniuose žemėlapiuose sužymėtos iki smulkmenų. Primena Vokietijos Demokratinės Respublikos spausdintus padalyto Berlyno žemėlapius, kuriuose švytėjo tik komunistinis Rytų Berlynas, o už sienos – pilka dykuma, tarsi vakarinės miesto dalies niekada ir nebūtų buvę. Ar kas nors jais tikėjo?

Trink, trink – ir išsitrins.

Palestiniečiai turi išsileidę savo Vakarų Kranto miestų žemėlapių, jų galima aptikti turistų informacijos centruose. Tik jie dažnai tokie netikslūs, kad verčiau kamantinėti vargšus praeivius.

Trink, trink – ir išsitrins.

***

APATINIAI DRABUŽIAI

Po medžiu palei Hebrono kalvas mezgame pokalbį apie šitos visuomenės prieštaringumą.

– Kai išsikrausčiau gyventi viena, aplinkiniai nesuprato, klausinėjo: gal mano šeimoj kas labai negero vyksta? Kodėl netekėjusi moteris staiga palieka tėvų namus? Ką aš jiems galiu atsakyti? Ilgainiui visi priprato ir šito klausimo nebeaptarinėjame.

Ruba – ilgaplaukė trisdešimtmetė – yra mano naujoji pažįstama, nuostabus žmogus. „Ramalos kavinei“ ji iki šiol neatleidžia už tai, kad nebegali ten ramiai pliekti kortomis: per Antrąją intifadą, kariuomenei apsiautus Ramalą, moterims liepta į kavines dėl saugumo nebevaikščioti. O po intifados šis draudimas išliko tarsi savaime. Teoriškai moterys užeiti gali, jos bus aptarnautos ir kavą atneš padorią, tačiau trikdo į jas spitrijančios testosterono kupinos akys. Kavinė dabar yra vyrų zona, o moterys lai kortomis lošia namuose. Palinguojam, kaip tai vis dėlto neteisinga: reikėtų mums visoms kartu šias erdves atsiimti – tiesiog jose būti.

– Mūsų visuomenė iš tiesų pilna prieštarų, – sako Ruba. – Net nekalčiausi intymūs dalykai viešoje erdvėje yra griežtai draudžiami – haram. Tačiau būna situacijų… Užeinu kartą į apatinių drabužių parduotuvę, visos prekės ten – tarsi iš pornografinio filmo. Apima nevaldomas juokas. Tada prie manęs prieina pardavėjas – vidutinio amžiaus vyras – ir sako: „Sese*, kartais reikia galvoje atlaisvinti varžtelius, kad būtum laiminga.“

Tiesą žmogus kalbėjo.

Sakau Rubai, kad nespalvotose nuotraukose iš praėjusio amžiaus vidurio matau moteris trumpais sijonais ir palaidais plaukais. Šiandien tokių kur kas mažiau. Ir bičiuliai dažnai pasakoja, kad jaunystėje jų mamos plaukų neslėpė po hidžabu, o skaras gaubdavosi tik saugodamosi nuo saulės. Kas nutiko? Kodėl tokia laisva, pažangi Palestinos visuomenė ėmė paisyti griežtų religinių dogmų?

– Karas prikuria dievų, – paaiškina Ruba. – Kai nebeturi į ką atsiremti, lieka remtis į dangų.
Giedrės Steikūnaitės knygos „Palestina: laisvė yra labai graži“ pristatymas
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
Rašyti komentarus ir apžvalgas gali tik registruoti vartotojai!
Renginiai Anykščiuose
36-oji Respublikinė tradicinės kultūros ir žirgų sporto šventė „Bėk bėk, žirgeli!“ (2015) - Šventės akimirka
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka
Anykščių menininkų asociacija