Šventieji ąžuolai yra Anykščių rajono savivaldybėje saugomas botaninis gamtos paveldo objektas, ąžuolai, stūksantys Anykščių šilelyje, kelio Gražumynas - Puntuko akmuo  vingyje netoli Puntuko akmens. Paminkliniai medžiai aptverti, pastatyta informacinė lenta, supažindinanti su ąžuolų istorija. Medžiai nuo seno garsėja legendomis. Paskelbti saugomais 2003 m.

Apie šiuos ąžuolus sukurta daugybė legendų, čia buvo kūrenami aukurai ir aukojamos aukos dievams, meldžiamasi ir kabinami kryželiai. Apie šventuosius ąžuolus rašė literatūros klasikai A.Baranauskas ir A.Vienuolis-Žukauskas. Iki mūsų dienų išliko du šventieji ąžuolai, 1990 m. praūžus vėtrai vienas ąžuolų išlūžo. Anykščių girininkijos eigulys A. Urbšys kartu su R. Nečiūnu jį atsodino. 1991 m į vieną iš ąžuolų įkelta medinė Jėzaus Nazariečio skulptūrėlė.

Apie Šventuosius ąžuolus „Anykščių šilelyje“ rašė Antanas Baranauskas:

"Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
Gyvendami vienybėj, dievaičiams įtikę,
Kurie daugel paminklų po miškus palikę,
Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,
Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta,
Ė da dujen prie kelio tebestovi;
Viršūnės dar žaliuoja, nors šakos džiovi.
Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
Tūlas, ligos suspaustas, iš įžodžio lanko".

Legendos ir pasakojimai:

I

Abipus kelio du vienodo augimo ąžuolai, jau gana stori, neapkabintum vienas žmogus. Pagal pasakojimus čia ąžuolų buvo labai daug. Valdžia visus pardavė žydams, išpjovė ir išvežė. Marijonos Skrebūnaitės - Valikonienės mamos tėtė atpirko nuo žydų vieną ąžuolą už rublį, galvodamas įkelti Dievo kančią. Antrą ąžuolą, kuris stovi greta, bet kitapus kelio, nupirko Skapiškio ulyčios žmonės. Už jį jau mokėjo žydui 3 rublius. Mat, žydas, sužinojęs, kokiam tikslui ąžuolai perkami, pakėlė kainą. Taip ligi šios dienos šiedu ąžuolai išliko Anykščių šilelyje.

II

Tikrai, dar prieš 1863 metus aplinkinių kaimų žmoneliai sekmadieniais, po pamaldų, susirinkdavę po tais ąžuolais pasimelsti - giedodavo litanijas, rožančių, poterius kalbėdavo. Visai pavakary išsiskirstydavo. Taip būdavo ir per Kryžiaus dienas. Vėliau šis paprotys išnyko, pakeisdamas Šeštinių minėjimą Puntuke šokiais ir gegužinėmis.

III

Prie šių ąžuolų įvykdavę daug pagyjimų ir tikrų stebuklų. Vyskupo Baranausko brolienė važiavusi į Ukmergę pas vyrą, kuris tais metežių metais buvo į kalėjimą padėtas. Iš namų išvažiavusi jautėsi ligota, bet prie Puntuko taip pasidarę bloga, kad jau norėjusi namo grįžti. Tik atsiminusi Šventus ąžuolus. Vos išsiritus iš ratų, vos ne vos apšliaužusi keliais keletą kartų aplink ąžuolus ir prisilietusi lūpomis ąžuolo žievės, pasijuto visai sveika; laimingai nuvykusi į Ukmergę ir namo sugrįžusi.