2017 m. spalio 21 d. šeštadienis - 18:38
 
HDR
ANYKŠČIŲ KULTŪROS NAUJIENOS / STRAIPSNIAI / ANONSAI
2017-07-27

Ekstremalaus rokenrolo lydimas krikštas festivalyje „Devilstone 2017“


Devilstone (2017)

Sandra Voup
Yra tokia viena, sena, gal ir banaloka, bet visiems gerai pažįstama tiesa: gyvenimas yra gražus tol, kol lieka pirmųjų kartų. Nors šiemet alternatyvios muzikos festivalis „Devilstone“ vyko devintąjį sykį, man jis buvo pirmasis. Nuo jo atsiradimo pradžios (2009) visada maniau, kad šiam festivaliui turiu subręsti. Niekada nebuvau didžiausia alternatyviosios instrumentinės muzikos fanė, neretai net švelniai pašiepdavau norvegų metalo grupę „Dimmu Borgir“, vadindama juos... „Dimmu Cheezburger“. Metalą priskirdavau galvos skausmui, o ir patys sunkiosios muzikos klausytojai man siejosi su aukštų decibelų balsais, juodais rūbais ir dieną naktį avimais kerzais (dabar tikriausiai skaitote ir galvojate: iš kokio tu rūsio išlindai?). Na, esu kilusi iš to paties miesto, kuriame vyksta renginys, tad žmonės neretai stebėdavosi: Tai tu dar nebuvai Devilstone?! Tu gal juokauji?! Privalai ten sudalyvauti, čia metų festivalis, pamatysi, bus gerai! O tam, kad pribręsčiau ir pagaliau pasakyčiau sau „OK, let’s go“, prireikė nei daug, nei mažai – septynerių metų.

Kad suprastum, kas yra „Devilstone“ ir su kuo jis valgomas, reikia pačiam ten apsilankyti, patirti, išklausyti, įsižiūrėti, patrepsėti ar tiesiog gerai papurtyti galvą, o pabaigoje – viską permąstant nuspręsti, kuo šis festivalis toks ypatingas ir kodėl jis kasmet pritraukia vis daugiau žmonių, kurie galbūt ir nėra susiję su alternatyviąja muzika. Žinote, man atrodo – aš supratau.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.


Į „Devilstone‘ą“ atvykau tik penktadienį, o mane iš Kauno prigriebęs pamatų klojėjas iš Šilutės, kol važiavome į festivalį, pravedė kelionės trukmės paskaitą apie tai, ką festivalyje verta išgirsti ir pamatyti. Jo favoritai (kaip ir daugelio kitų devilstoner'ių) buvo black metal grupė iš Norvegijos – „Satyricon“. Beklausant „Scorpions“ (ir kitų man nežinomų sunkiosios muzikos grupių) paplepėjome tiek apie juodojo metalo grupes, tiek apie ironiškus paradoksus, kai iš visos gerklės ir galbūt širdies plėšiate dainas apie kraują, mirtį ir kitus egzistencinius reikalus, bet visi grupės nariai esate vegetarai arba veganai. Na, gyveni, žmogau, ir stebiesi (bent jau aš tai tikrai stebėjausi).

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Net ir išklausiusi šilutiškio gidą, atvykusi į festivalį vis tiek pasimečiau: paprastai galėčiau pravesti ekskursiją po Dainuvos slėnį užsimerkusi, bet šįkart suglumau, kadangi reikėjo laiko atsitokėti nuo to, kaip organizatoriai padarė vietą guminę ir joje sutalpino net penkias scenas: „East“, „Gama“, „Turbo“ (anksčiau – „Rokoteka“), „West“ ir naująją „Barbablu“ tokioje, salyginai mažoje, teritorijoje. Stage‘ų išdėstymą prilyginčiau aštuntajam pasaulio stebuklui, nes tiek akustika, tiek atstumai tarp jų buvo malonūs ir ausims, ir kojoms.

Kadangi atvažiavau vakare, tai pirmu taikymu susiradau „Barbablu“ sceną, kur turėjo koncertuoti „Solo Ansamblis“. Norėjau pati įsitikinti ar tai, ką žmonės kalba apie jų pasirodymus, yra tiesa. Čia kalbu apie ausims prėską pasirodymų kokybę. Slėnio žemupyje po dideliu tentu įsikūręs „Barbablu“ stage‘as pritraukė tiek žmonių, kad buvo sunku net pajudėti, o judėti juk norėjosi – ko gero labiausiai dėl „Juodos Juodos Juodos Juodos Nakties“ bei „Moters“, ar ne? Pakreipę kūrybą į elektroninę pusę, „Solo Ansamblis“ neprašovė. Anaiptol, tai pridėjo jų muzikai savitumo ir nesuklysiu, jeigu pasakysiu, jog pozityvaus ritmo liūdnoms (ne „Kukučio“) baladėms.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Vis dėlto, beklausant pasirodymo lingavau į stiprų elektronikos prisisunkusį taktą, bet visiškai nesupratau, kas dainuojama scenoje. Iš pradžių pamaniau, kad galbūt senokai esu klausiusi live‘o ir viskas čia gerai, bet kitą dieną sutikus daugiau grupės klausiusių žmonių,  jie patvirtino, kad pusė to, kas buvo dainuojama, jiems taip ir liko mistika. Tiesa, jau šio koncerto metu supratau, kad festivalyje vyrauja griežta disciplina ir organizuotumas yra pasiekęs gana aukštą lygį, kadangi publikai prašant biso niekas nė negalvojo grįžti į sceną. Tai parodo, kad organizatoriai griežtai laikosi suplanuoto laiko, neversdami klausytojų ilgiau laukti kitų pasirodymų.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Išgirdau ir Lietuvoje jau kažkada koncertavusią islandų heavy metal grupę „Sólstafir“, kurios pasirodymas man buvo tarsi iškrova po sunkios darbo dienos. Charizmatiški, seni scenos vilkai savo lyriška muzika sugebėjo išjudinti taip, kad norėjosi jų klausyti dar ir dar, todėl tikrąja šio žodžių junginio prasme, pasileidau plaukus ir visą likusį koncertą mėgavausi grupės skleidžiamu vaibu. Tiesa, prieš grupei pradedant groti paskutines dainas, vokalistas tarė žodį apie „Sólstafir“ narį, kuris prieš dešimt metų savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Neslėpsiu: kalba apie alkoholį, narkotikus ir  depresiją kiek suglumino daugelį prie stage‘o trypusių žmonių, galbūt dėl to, kad pastaroji buvo išties netikėta. Kita vertus – tikra ir jautru.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Šiųmetinis „Devilstone‘o“ eksperimentas buvo „Turbo“ scena, priklausiusi kultūros baro „Kablys“ rezidentams. Palyginti su kitomis – maža, arti miško, protarpiais atrodanti per daug vieniša elektroninės muzikos scena buvo mano laukiamiausia. Antoni Maiovvi horror disco set‘as, galiu pasakyti, buvo visai ne scary, bet taip pataškė, kad išjudino ne tik žmones ar medžius, bet ir akmenis. Paklausus „Kablio“ rezidento apie šią sceną ir potyrius ją organizuojant, jis atsakė, jog visi komandos nariai rezultatu liko išties patenkinti. Taip pat išgirdau ir tai, kad atlikėjai buvo atrinkti pagal baro koncepciją (kas lankotės „Kablyje“, tikriausiai sekate renginių serijas ir tamsi, bet švari elektroninė muzika, grojama šiame stage, Jums buvo gerai pažįstama). Žinoma, komanda atsižvelgė ir į tai, kad atvežami atlikėjai sudomintų festivalio lankytojus bei atitiktų jų poreikius, tuo pačiu išlaikydami ir festivalio idėją. Mane intrigavo ir klausimas, ar šio stage‘o headliner‘iai kada nors jau dalyvavo savo koncepcija į „Devilstone“ panašiuose renginiuose. Pasirodo, kad du iš trijų (Sneaker DJ, Antoni Maiovvi, Overlook) tokiuose event‘uose groja nebe pirmą kartą, o tai yra gerai, kadangi puikiai įrodo, jog atlikėjai geba sumaniai laviruoti tarp skirtingų publikų. Kaip pati vertinčiau „Turbo“? Jeigu kitąmet užklysiu į festivalį, šią sceną tikrai norėsiu išvysti dar kartą. Su geriausiais linkėjimais, tegul šie metai „Devilstone“ – jei pirmi, tai tikrai ne paskutiniai.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Festivalyje spėjau paklausyti ir norvegų „Satyricon“, kurie šeštadienį grojo paskutiniai „West“ scenoje. Anksčiau, žiūrėdama į „Devilstone‘o“ pofestivalines nuotraukas, matydavau, kad prieiti prie pat scenos ir šokti taip, tarsi niekas nemato, yra labai easy, bet iš tiesų tam, kad ten patektum, pirmiausia reikia turėti labai daug jėgų. Pasirodymo metu tą padaryti buvo išties sunku – mąstau, kad kitąmet prie stage‘o reiks ateiti bent valanda anksčiau. Pačių norvegų pasirodymas buvo išjudinantis ir įstabus – toks, kokie buvo ir šviesų efektai, kuriais, kiek teko pastebėti, buvo pasirūpinta visose scenose.

Tęsiant apie muzikinį aspektą: beklausydama amerikiečių „Warbringer“ supratau, kad man – per stipru. Kaip nesuprantu speedcore muzikos, taip nesuprantu ir thrash metalo. Ko gero, jeigu būčiau bandžiusi šokti pagal amerikiečių grojamą muziką, būčiau tiesiu taikymu nukeliavusi iki medicinos punkto. Na, galiu pasakyti tik tiek – pagarba ištvermingiems šio žanro gerbėjams – čia be jokio sarkazmo.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

„East“ scenoje praleidau mažiausiai laiko. Paklausiau joje grojusios grupės „Molly“, kuri punk stiliumi šiek tiek priminė paauglystę, kuomet dar klausydavau alternatyvios muzikos. Turbūt labiausiai įsiminė tai, kad pusnuogis vokalistas dainavo taip energingai, jog atrodė, kad savo gitarą mes į minią ir nueis ten, kur groja daug stipriau (ta prasme, kažkur link „West“ stage‘o).

Kiek vėliau „Devil is fine / Devil is kind“ dainavo šveicaras-amerikietis Manuel Gagneux – pagrindinis šeštadienio „Barbablu“ scenos laikas priklausė jo projektui  „Zeal & Ardor“. Vargu ar galima būtų ginčytis su faktu, kad pastaruoju žavėjosi didžioji dalis besiklausiusių. Buvo ekspresyvu, sklidina prasmingų, niūriomis nuotaikomis persisunkusių žodžių. Jautėsi jautrios, tačiau tuo pačiu ir modernios kūrybinės gairės – galiu pasakyti tiek, kad kojos pastarosioms abejingos neliko.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Kad festivalis visiškai rokenrolina supranti tada, kai tarp „West“ ir „Turbo“ scenų šaltą šeštadienio naktį rasotoje pievoje susitinki su tinklaraščio komandos nariu, pasikalbi su juo apie dešimt minučių ir tik pastarajam nueinant pamatai, kaip jis tolsta nuo tavęs be batų. Rokenrolas yra tada, kai viduryje pievos įvairios personos groja pianinu, nes tai yra įprasta šio festivalio kasdienybė; kai žmonės supasi ant visai šalia biotualetų įrengtų sūpynių ir dėl to nesuka sau galvos. Kai išvysti pažįstamus žmones su sutvarstytomis galvomis (nes pogas visgi gerai gali duoti į galvą); kai paryčiais prie scenų pailsę nuogaliai laukia naujos dienos ir festivalinės saulės šviesos, supranti, kad šių metų festivalio šūkis „ekstremalus rokenrolas“ buvo pasirinktas ne veltui.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Kalbant apie festivalio emociją – ją apibūdinti sunku. Ne dėl to, kad būtų buvę blogai. Buvo ypatingai gerai – ypač man, kaip neklausančiai tokio žanro muzikos. Publika buvo įvairi: sutikti galėjai ir šeimas, ir senesnius bei jaunesnius devilstoner‘ius. Stebėjausi, kad festivalis pritraukė tiek skirtingų žmonių, kurie vien savo buvimu festivalyje parodė, kad esi tikrai ne tai, kaip atrodai, o tai, ko klausai. Mane itin maloniai šokiravo workshop‘ų pasiūla – tai buvo kažkas wow. Kitaip nei, tarkime, specifinės elektroninės muzikos renginiuose, kur workshop‘ai yra antraeilis, dažniausiai į šalį nustumtas reikalas, nes kam gi po pilnos šokių nakties norisi žaisti stalo žaidimus ir gerti karštą kakavą? Čia buvo kitaip – tuos stalo žaidimus žaidė minios. O tiems, kuriems nepatiko stalo ar tokie judrūs užsiėmimai, kaip futbolo ir tinklinio rungtynės, užteko kitų veiklų. Festivalio veteranai, kuriems šios veiklos nebuvo naujiena, galėjo groti sugrįžusiomis oro gitaromis ar riaumoti Šekspyro sonetus „MC Growl“ kovoje, palaužyti galvą protmūšyje ar (ir) net paskeitinti „Monster Energy“ zonoje. Pavargusioms sieloms pasitarnavo ir „Gama“ scena“, naktį virtusi į kino teatro tentą, kuriame galėjai peržvelgti serijos „Tokie blogi, kad net geri“ filmus. Būtina paminėti, kad dienos metu minėtoje scenoje galėjai paklausyti atvirų diskusijų apie muziką, rokenrolą bei alkoholį, apie merginų nematomumą alternatyvios muzikos scenoje. Beklaidžiodamas tarp stage‘ų galėjai apsilankyti jaunųjų menininkų parodose, netyčiom susigundęs ir pats kažką nupiešti, nutapyti ar šiaip dažais apsitaškyti (čia jau pagal saviraiškos poreikius).

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Kaip galėčiau apibūdinti šį festivalį? Tikriausiai visi gyvenime turi tokį pažįstamą žmogų (draugelį), kurį visi myli vien dėl to, kad jis tiesiog yra. Nesvarbu, kaip stipriai skirtųsi Jūsų interesai, nesvarbu, kokios būtų tos asmenybės būdo bruožai, pažiūros ar gyvenimo būdas ir visiškai nesvarbu, ką jis bedarytų. Lygiai taip pat galiu apibūdinti ir „Devilstone“ – šis renginys turi kažką įtraukiančio, kas verčia žmones jo laukti iš naujo nuo tos akimirkos, kai tiksi paskutinės festivalio minutės. Renginys, kol kas neturintis analogų Lietuvoje, mane, kaip skeptikę, nustebino taip, jog nors ir nepradėsiu dievinti sunkiosios muzikos (nors festivalyje galėjai išgirsti visko, ko tik širdis geidžia – nuo roko subžanrų iki trap‘o), bet į „Devilstone‘ą“ dar tikrai norėsiu sugrįžti. Nežinau iš kokios planetos yra organizatoriai, bet jie sukūrė kažką, kas dar ilgai į atmintį siųs įvairius miražus, na, o apie festivalio veteranus kalbėti būtų mažų mažiausiai nepatogu, nes jų nusiteikimas ir meilė šiam festivaliui yra jau aukščiau mano subjektyvios nuomonės. Tad belieka tik ištarti devilstoner‘išką ačiū – už puikią pirmąją akistatą su „Devilstone“ festivaliu ir unikalią atmosferą, sunkiai telpančią į žodžius ir sukeliančią nevalingus aikčiojimus.

test

„Devilstone 2017“ / Alan Scerbakov-Kvality nuotr.

Šaltinis - www.manofestivalis.lt
NAUJAUSI KOMENTARAI / APŽVALGOS
KOMENTARŲ NĖRA
RAŠYTI KOMENTARĄ / APŽVALGĄ (Apžvalgas ir įvertinimus gali teikti tik registruoti vartotojai)
KOMENTARAS
APŽVALGA
BŪSIMI RENGINIAI
Renginiai Anykščiuose
FACEBOOK
FOTO AKIMIRKA
$ftitle
(2016-12-07) - Kalėdų senelis
Anykščių menininkų asociacija
Bangenis
Anykščių biblioteka
Šilelis
Circulating Oils Library
VšĮ Moontrix (2012 - 2017) PROJEKTAS: Anykščiai - kultūros miestas.